Tylos beieškant

Gyveno kartą vyras. Jis siekė kurti, tobulėti. Kartą jis nusprendė, kad jam būtina medituoti tam, kad kauptų savo gyvybinę energiją.
Tačiau kai tik jis atsisėsdavo meditacijai, jam vis kas nors trukdydavo. Iš pradžių jis atsisėdo savo bute. Gyliai įkvėpė ir iškvėpė. Ir staiga išgirdo kaip kaimynai virš jo kambario garsiai barasi. Jis bandė nurimti ir nekreipti į juos dėmesio, bet vis nesėkmingai. Nusivylęs vyras pagalvojo, kad bute pamedituoti nepavyks ir nusprendė tyla mėgautis parke.

Išsirinko sau jaukią vietą ir ten įsitaisė. Tačiau staiga pro jį prabėgo būrys vaikų ir sukėlė linksmą vaikišką klegesį. Vėliau atėjo mergaitė su šuniuku ir vaikai sumanė žaisti triukšmingą žaidimą.

Vyras supyko ir greitai išėjo iš parko.

Jis nuvažiavo į mišką. „Ten tai jau tikrai aš pabūsiu tyloje ir vienatvėje,“ – pagalvojo žmogus. Vyras susirado nedidelę jaukia laukymę. Tačiau ir miške jis neturėjo ramybės. Jį visą laiką kas nors erzino. Tai jam trukdė paukščių čiulbėjimas, tai lapų šlamėjimas, tai vėjo ūžesys.
Žmogus smarkiai supyko. Jis nesuprato, kodėl jam niekaip nesiseka pasimėgauti tyla. 
Vyras pašoko iš laukymės ir nubėgo į miško gilumą. Jis bėgo greitai, nežiūrėdamas kelio. Bėgo tol, kol staiga pamatė mažą olą miške. Vyras įlindo į ola. Ten buvo tamsu ir drėgna. Atsisėdo, nusiramino. Tačiau staiga jis išgirdo kaip gyliai oloje laša vanduo.
Tada žmogui gimė mintis – pasistatyti sau namą, kuriame būtų ideali tyla, kur jis galėtų ramiai medituoti. 
Po keleto metų vyras pastatė sau naują kotedžą su pilna garso izoliacija.
„Na štai!“, – pagalvojo vyras, – „Dabar aš galėsiu mėgautis tyla!“ 
Jis atsisėdo ant grindų ir užsimerkė. Tačiau tokioje spengiančioje tyloje vis garsiau girdėjosi tik-tak, tik-tak. Vyras pašoko nuo grindų, nuplėšė nuo sienos laikrodį ir sudaužė jį.
Paskui jis atsisėdo ir nusiramino. Gyliai įkvėpė ir nusišypsojo. Dabar bus ideali tyla! BET… 
„TUK, TUK, TUK…“ – jo širdis vis garsiau plakė krūtinėje.