Uždegtas miškas

Seniau žmonės žinodavo savo mirties valandą. Todėl prieš mirdami niekuo nesirūpindavo, tik laukdavo mirties.

Kartą Dievas ėjo mišku ir pamatė trobelę. Iš tos trobelės išėjo žmogus, įskėlė skiltuvu ugnį ir uždegė mišką.

Kai miškas įsidegė, tada žmogus atnešė ir pastatė vandens puodą.

–  Ką čia veiki, žmogau? – paklausė Dievas.

–  Vandenį šildau.

–  Tai sukurk ugnį ir šildyk, kam gi visą mišką naikini?

–  O ar man rūpi tas tavo miškas, vis tiek aš rytoj mirsiu, tai kam man jo reikia? Tegu kiti rūpinasi.

Dievas pagalvojo ir tarė:

–  Na, jei taip, tai nuo šiol tu daugiau nebežinosi savo mirties valandos.

Praslinko kažkiek laiko ir vėl eina Dievas tuo pačiu keliu ir mato tą patį žmogų ariant žemę ir medžius sodinant.

Tada jis paklausė žmogaus:

–  Kam tuos medžius sodini?

Žmogus atsakė:

–  Išaugs miškas.

Dievas sako:

–  O kam tau tas miškas? Tu jau labai senas ir gal greit mirsi savo miško taip ir nepamatęs.

Žmogus atsakė:

–  O kas žino, gal ir negreit.

–  Matai, – tarė Dievas, – kaip gerai, kad nežinai iš anksto savo mirties laiko, nes tavo miškas gal bus naudingas tavo vaikams.

 

Šaltinis: