APIE KALĖDAS

Kalėdos – krikščionybės ir pagonybės jungtis

Visi pažįstame Kalėdas kaip Kristaus gimimo šventę, bet ji yra daug senesnė už patį Kristų. Visos Europos tautos panašiu metu šventė Žiemos šventę, kuri buvo ypač svarbi.

Prieškrikščioniška Lietuva taip pat jautė, kad tamsusis metų laikas yra labai paslaptingas, nesaugus, visos gyvybinės jėgos mąžta. Ta pajauta skatino žmones būti ypač atsargius, įvairiai skatinti gyvybines jėgas, atlikti tam tikrus ritualus. Į Lietuvą atkeliavusi krikščionybė stengėsi išnaikinti senuosius papročius, bet šie labai gražiai ir nepastebimai įsipynė į Kristaus gimimo šventę ir šiandien yra sunkiai pastebimi. Pavyzdžiui, visai nekrikščioniškai atrodo visi burtai, kur jaunuoliai nori sužinoti savo būsimąjį sutuoktinį (pvz., tamsoje sėdi prieš veidrodį su žvake ir laukia, kada pasirodys būsimasis).

Mokslininkai iš klasikinių lietuviškųjų Kalėdų papročių bando atspėti svarbiausius pagoniškosios Žiemos šventės elementus. Štai ką jie nustatė.

Pirmiausia buvo pastebėta, kad lietuviai jautė chaoso įsigalėjimą. Tuo tamsiuoju metų laiku ypač aktyvios antgamtinės jėgos. Pavyzdžiui, per naktį paliekamas nenukraustytas Kūčių stalas, kad grįžusios iš anapus vėlės galėtų pavalgyti. Aplink dedasi įvairūs neregėti dalykai, kurie liudija chaosą: Kūčių naktį kalba gyvuliai, vanduo virsta vynu, Kalėdų dainose auga grūšelė, ant kurios dega liepsnelės, arba ant ledo pražysta rožė. Per Kalėdas buvęs paprotys vyrams persirengti moterimis, o moterims – vyrais. Kartais buvo paprasčiausiai dedamos kaukės – raganų, velnių, meškų…

Kitas svarbus Žiemos šventės momentas – naujo pasaulio kūrimas. Kasmet tuo pačiu metu yra kartojamas kosmoso sukūrimo mitas. Norint kažką sukurti, reikia sugriauti sena. Griovimą, naikinimą liudija blukio (medinės kaladės) valkiojimas ir deginimas. Panašų paprotį turi ir slavai. Blukis buvo velkamas iš sodybos į sodybą ir galiausiai kažkur laukuose jis būdavo sudeginamas. Manoma, kad blukis reiškia chtoninę būtybę  – gyvatę ar drakoną, kurį reikia sunaikinti, kad būtų galima kurti naują pasaulį.

Kosmoso kūrimo rituale privalėjo dalyvauti visi. Ir dabar neįsivaizduojamos Kūčios be visų namiškių prie stalo. Nedalyvaujantys iškrenta iš bendro ritualo, kuris buvo ypač svarbus. Žemdirbiškoje kultūroje laikas regimas ne ištisinis, bet ciklinis, rato formos. Metų pradžioje reikėjo atlikti tam tikrus ritualus, kad visi metai būtų sėkmingi, kad užaugtų geras derlius, nes nuo jo priklausė gyvenimo kokybė. Niekada nebuvo nieko prašoma dviems ar trims metams iš eilės. Naują pasaulį su nauju derliumi, nauja sėkme, nauja gamta, nauju oru buvo galima sukurti tik vieneriems metams.

Iš senųjų ritualų liko tik tam tikri Kalėdiniai spėjimai ir burtai. Iš Žiemos šventės oro galima spręsti, koks bus naujųjų metų oras. Pavyzdžiui, jei Adventas šaltas – vasara bus karšta; jei per Adventą lyja – bus menki rugiai; jei sninga – bus geras derlius; jei saulėta – bus geros daržovės; jei Kūčios šaltos – bus gražios Velykos ir t.t. Dar XX a. buvo įvairių papročių, burtų, kuriais žmonės stengėsi įtakoti naujuosius metus. Pavyzdžiui, per Kalėdas daug valgė, kad būtų sotūs metai; nešė kaimynams alaus, kad bitės neštų daugiau medaus; basi bėgdavo aplink sodą, kad nebūtų kirminų; valgė daug obuolių, kad nepultų votys.

Kitas svarbus dalykas – žiemos metas buvo vestuvių laikas. Šiuo metu žmonės turėjo sukaupę daug maisto, o ir darbų nedaug. Bet tuokiamasi buvo ne tik dėl patogumo. Pasaulinėje literatūroje yra plačiai žinomas siužetas, kai maro ar kokios kitos masinės negandos metu žmonės įvairiai bando kaupti, žadinti gyvybines jėgas, pavyzdžiui, kėlė puotas, rengė orgijas. Taip ir pagonybėje tamsiuoju metų laiku buvo keliamos simbolinės šventosios vestuvės, kad suaktyvėtų gyvybinės jėgos. Tai liudija Kalėdinės liaudies dainos, kurių didžioji dalis yra apie bernelį ir mergelę, jie apdainuojami tam tikrais simboliais: gegute ir vanagėliu, lapute ir zuikeliu. Tai patvirtina ir vedybiniai Kalėdų spėjimai. Pavyzdžiui, jei mergina per šventę pamatys vilką, turės daug gerbėjų; merginos nevalgė per Kūčias duonos, kad greičiau ištekėtų; nešė glėbį malkų ir skaičiavo, jei lyginis skaičius – ištekės…

Švęsdami Kalėdas nebeatskiriame, kurios šventės dalys krikščioniškos, kurios pagoniškos. Gal skirti jau ir nebereikia, bet labai svarbu nepamiršti, kad Žiemos šventė labai sena ir visais laikais buvo ypač svarbi. Pamąstykime, ką ji reiškia mums kiekvienam.