Respublikinė Jogos Mokykla „Gyvenimas yra laimė“ – Mokytojas
Kraunasi ...
Alkis ir apetitas – du visiškai skirtingi žmogaus organizmo reiškiniai. Alkis – tai normalus organizmo poreikis. Apetitas – prigimčiai prieštaraujantis maisto troškimas. Alkį galima palyginti su skaisčiai rausvais sveiko kūdikio skruostukais, o apetitą su išdažytu puošeivos veidu. Nors daugelis žmonių naudoja abu šiuos žodžius taip, lyg jie reikštų tą patį. Kuo gi jie skiriasi?
Sunku paaiškinti alkio ir apetito pojūčių skirtumą paprastam vidutiniam subrendusiam žmogui, tačiau daugelis tokio amžiaus žmonių jau suspėjo užslopinti savo natūralų, instinktyvų alkį apetitu. Per daugelį metų nepatirdami alkio jausmo, mes apskritai pamirštame, koks tai jausmas. Šiuolaikiniam „civilizuotam“ žmogui alkis reiškia apetito šaltinį, o apetitas – alkio rezultatą. Dėl to abu žodžiai naudojami visiškai neteisingai.
Pavyzdžiui, troškulį žino kiekvienas. Sveikas, natūralus troškulys reikalauja gurkšnio šalto vandens. Troškulys jaučiamas burnoje ir gali būti patenkintas tik tuo, ką tam reikalui paskyrė gamta – šaltu vandeniu. Šis natūralus troškulys viskuo panašus į alkį.
Bet kiek skiriasi šis natūralus troškimas ir noras išgerti arbatos arba kavos, o gal sodos vandens su viskiu ar kitų įvairiausių gėrimų, kuriais malšinamas troškulys restoranuose. Ir kaip troškulys skiriasi nuo noro išgerti bokalą alaus, taurelę kokio nors spirituoto gėrimo ir t.t. Lygiai taip pat skiriasi alkis ir apetitas.
Kartais tenka girdėti, kaip kas nors kalba, kad jam mirtinai norisi išgerti stiklinę sodos vandens arba taurelę viskio. Bet jeigu šie žmonės iš tikro jaustų troškulį, jie visų pirma pasistengtų gauti šalto vandens ir tik vanduo galėtų numalšinti jų troškulį. Bet ne, vanduo nenumalšins troškulio tų, kurie nori sodos vandens ir viskio. Kodėl? Labai paprasta, todėl kad jie jaučia ne natūralų troškulį, o norą, apetitą, kuris yra iškreipto skonio rezultatas. Jei jau turime apetitą, vadinasi įgijome įprotį, kurį privalome tenkinti.
Jei stebėtume tokius žmones, pamatytume, kad tikrą troškulį jie tenkins ne sodos vandeniu, o pačiu paprasčiausiu natūraliu vandeniu. Apetitas – tai įgytas valgio arba gėrimo įprotis, nieko bendro neturintis su alkiu ar troškuliu.
Žmogus įgyja priklausomybę tabakui, alkoholiui, opiumui, morfijui, kokainui arba kokioms nors kitoms medžiagoms. Jeigu įgyta priklausomybė tampa stipresnė už kitus instinktus, žmogus gali mirti nuo išsekimo, nes visus savo pinigus išleidžia gėrimams arba narkotinėms medžiagoms.
Gyvūnai turi alkį, kol žmogus jų nesugadina, viliodamas sausainiu ir kitokiais dalykais, melagingai vadinamais maistu. Kūdikis taip pat turi natūralų alkį, kol jo tuo pačiu būdu nesugadina suaugusieji. Natūralus kūdikio alkis pakeičiamas įgytais apetitais. Šio reiškinio laipsnis priklauso nuo to, kiek gali sau leisti kūdikio tėvai – kuo jie turtingesni, tuo greičiau kūdikis įgyja melagingą apetitą. Bėgant metams vaikas visiškai praranda prisiminimą, ką reiškia tikras alkis. Kartais fiziniai pratimai gryname ore, gyvenimas gamtoje suteikia žmonėms fizinio alkio pojūtį, ir tada jie valgo su tuo malonumu, kurio nepatyrė per daugelį metų. Kartą spaudoje buvo skelbiama apie turtingų žmonių grupę, patyrusią jachtos, kurioje jie išplaukė į jūrinį pasiplaukiojimą, katastrofą. Jiems beveik dešimt dienų pusbadžiu praleido negyvenamoje saloje. Kai juos surado, žmonės buvo tapę sveikesni, nei anksčiau: skruostai tviskėjo rausvumu, akys žibėjo ir visi jie susigrąžino sau brangią dovaną patirti sveiką, natūralų alkį. Kai kurie iš jų keletą metų kentėjo nuo dispepsijos, bet dešimties dienų pasninkas visiškai išgydė juos ne tik nuo šios ligos. Kadangi jie visą šį laiką maitinosi pusbadžiu, iš jų organizmo buvo pašalinti visi kūną nuodijantys produktai.
Natūralus alkis, kaip ir natūralus troškulys, duoda apie save žinoti burnos ertmei. Jei žmogus patiria alkį, tai mintis arba priminimas apie maistą iššaukia tam tikrus pojūčius burnoje, ryklėje ir seilių liaukose. Šių kūno dalių nervai patiria tam tikrus pojūčius, seilės pradeda skirtis iš liaukų, ir visa ši sritis išreiškia norą būti panaudota darbui. Skrandis apetito metu paprastai nepatiria jokių simptomų ir niekaip savęs neišreiškia. Žmogus tiesiog pajaučia norą suvalgyti ką nors maistingo. Jokio tuštumo skrandyje tuo metu nebūna. Tai būdinga apetitui, reikalaujančiam, kad kartą atsiradęs įprotis visam laikui būtų pratęstas.
Dažnai tenka girdėti, kaip žmonės skundžiasi, kad niekas negali pagaminti tokių pietų, kokius, anksčiau gamindavo mama. Kodėl? Tik todėl, kad vietoje alkio jis dabar jaučia nenatūralų apetitą ir dėl to nebepatiria pasitenkinimo.
Jūs galite klausti, kaip tai susiję su hatha-joga? Ogi tai, kad jogai savyje nugalėjo apetitą ir leidžia pasireikšti tik alkiui. Dėl to jie patiria pasitenkinimą nuo kiekvienos maisto saujelės. Netgi nuo kąsnelio sužiedėjusios duonos jie gauna sotumą ir pasitenkinimą. Jogas valgo taip, kaip nemoka valgyti paprasti žmonės, ir net nebūdamas anachoretu ar asketu, gauna iš maisto tikrą pasitenkinimą, kadangi visi jo patiekalai pagardinti pačiu pikantiškiausiu padažu – alkiu.
Ramačaraka ,,Hatha joga“