• Guru

    Ar nori gauti Mokytojo dienos užduotį ?

Kraunasi ... Kraunasi ...

Kur Mokytojas Dabar?

Planetos šiandien

Audio įrašai

2022.10.10
Ришон-ле-Цион
Обсуждение практик. Обмен качествами. Распределение плазмы
2022.10.09
Ришон-ле-Цион
Плазменные практики. Экспертная чувствительность. Творческая деятельность
2022.10.09
Ришон-ле-Цион
Поэтапные действия на площадке

Projektas GYVENTI GERA

Respublikinė Jogos Mokykla   
Facebook/RJM    Youtube/RJM   Instagram/RJM

JONINĖS

Ką XXI amžiuje eiliniam europiečiui reiškia Joninės? Manau, daugeliui tai tik vardadienis, kažkodėl ypatingiau ir labiau švenčiamas negu kitų vardų dienos. Reikia pripažinti, kad tobulėjant mokslui, žmonių pažinimas darosi vis ribotesnis. Mes tampame vienos siauros srities žinovais, bet pasaulio visuma lieka nepažinta.

13O visgi, kas tos Joninės? Jei gyventume taip pat arti gamtos, kaip mūsų protėviai, žinotume, kad Joninės yra trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventė. Tai ne Jonų diena, o gamtos diena, seniau net turėjusi visai kitą pavadinimą – Kupolės arba Rasos (tik jokiu būdu ne Rasos vardadienis). Naujas Joninių pavadinimas į Europą atėjo kartu su krikščionybe, bet daugelyje šalių taip neprigijo kaip Lietuvoje. Latviai ir dabar šventę vadina Ligo (Lyguo), švedai – Vidurvasariu, vasarvidžiu ir pan.

Šventės esmė – aukščiausias gyvybės taškas, visa apimantis vaisingumas. Pagrindiniai šventės dalyviai – jaunimas, nes kaip tik jiems svarbiausia yra gyvybės energija, draskanti krūtinę taip, kad norisi rėkti. Vyresnieji tik rūpinosi tradicijos tąsa, prižiūrėjo, kad tinkamai būtų atliktas ritualas. Nors tos priežiūros daug turbūt ir nereikėjo, nes gamtoje gyvenantis jaunimas puikiai jautė savo vidumi, kaip reikia ir kaip galima elgtis.

Visoje Europoje šventės išvakarėse (taigi birželio 23 dieną, o ne 24) žmonės rinkosi prie vandens, kur ir vykdavo visos linksmybės. Kad ir mažiau išmanė chemiją tų laikų žmonės, bet vandenį kaip gyvybės šaltinį gerbė labiau nei mes. Gyvas vanduo tą stebuklingą naktį, kai saulė beveik visiškai nenusileidžia, įgauna neįtikėtinų sąvybių. Visą naktį šventę prie vandens, matę, kaip jis viliojančiai mirguliuoja, žmonės laukė pirmųjų saulės spindulių, kurie magiška šviesa paliesdavo atbėgančias bangeles arba gaiva alsuojančią rasą ant žolės stiebelio. Tada neįmanoma susilaikyti ir nepaliesti to stebuklingų galių turinčio skysčio… Vieni panerdavo į upę ar ežerą, kiti brido į rasą, prausėsi ja. Šis sąlytis su vandeniu daugiau gydė dvasią nei kūną, bet juk kai dvasia tyra, kūnui nebelieka priežasčių negaluoti. Šių dienų terminais tokį prausimąsi galima pavadinti saviįtaiga, kai tikima, kad tam tikras veiksmas gali pataisyti sveikatą.

Kaip ten bebūtų, žmonės seniau buvo sveikesni. Žinoma jie ir vaistus naudojo kitokius – žoleles. Žinoma, jos veikia kiek lėčiau, bet užtat gydo tik tai, ką reikia ir neturi šalutinio poveikio, pavyzdžiui, nekenkia kepenims arba panašiai. Suprantama, reikia gerai išmanyti, kuri žolelė ką gydo, kada ją reikia rinkti, kaip paruošti. Joninių naktį stebuklingos rasos nuplautos žolelės įgauna dar daugiau gydančių sąvybių. Krikščionių raganomis išvadintos žyniuonės tą naktį braidydavo po pievas ir su didžiule pagarba gamtai atsargiai rinko vaistažoles, dar kitaip vadintas kupolėmis (iš čia ir Kupolių šventės pavadinimas).

Jaunimas, kuriam ir dera žydėti kaip vasaros gėlelėms, pynė vainikus ir dabino vieni kitų galvas, puošė jais kartis, namus. Ant galvos nešiotas šventinis vainikas pakvimpa jaunuolio kvapu, tampa daiktu, nešančiu informaciją apie jo šeimininką. O su tokiu daiktu stebuklingą naktį galima ir burti. Merginos ir vaikinai leido savo vainikėlius į vandenį ir ilgai stebėjo, kaip jie plaukia. Jei kurie du susiglausdavo, tai reiškė, kad jų šeimininkams lemta amžinai būti kartu. Jei merginos vainikėlis nuplaukė vienas, ji žinojo, kad šiemet dar nesutiks savojo. Ji bėgo į laukus ir netardama nė žodžio pynė naują vainikėlį, metė jį per nugarą į medį. Iš kelinto karto vainikėlis užkrito ant šakelės, po tiek metų ji gali laukti savojo bernelio.

Be vandens ir augalo Rasose arba Kupolėse, na o krikščioniškai Joninėse, labai svarbus ir trečiasis11 elementas – ugnis.Nėra daugiau tokių švenčių, kuriose laužas lauke būtų toks svarbus. Gamtos žmogus jaučia, kad šviesi erdvė yra gera, rami, aiški, o tamsoje atvirkščiai – nesaugu, knibžda visokių blogų sutvėrimų. Joninių naktį tamsos būna mažiausiai per visus metus, todėl piktos dvasios yra ypač aršios, kovojančios iš paskutiniųjų jėgų. Todėl labai svarbu nušviesti tą erdvę, kuri mums reikšmingiausia – namus, kuriuose gyvename ir laukus, kuriuose auga tai, iš ko gyvensime ištisus metus. Pačiose aukščiausiose vietose žmonės kūrė laužus, kad jų šviesa pasiektų kuo toliau, kad pikti sutvėrimai negalėtų pakenkti derliui ir laimingam gyvenimui. Jei paprasto laužo šviesa negalėjo pasiekti taip toli, kaip reikia, žmonės degė aukštas kartis, stebules, o Klaipėdos krašte “raganas” (statinę su pjuvenomis ant aukšto stiebo). Laužai degė iki pat saulės patekėjimo. Aplink juos šokdavo, per juos šokinėdavo.

Štai tokia ta Joninių naktis: linksma, paslaptinga ir be galo svarbi. Žinoma, kad pajustum gamtos svaigulį, turi būti blaivus, neapsvaigęs nuo alkoholio. O kokia Joninių diena? Tai poilsio, gilių nakties išgyvenimų įvertinimo diena.