AUGALAI

Augalai, anot ajurvedos, yra aukšto išsivystymo lygio sutvėrimai. Jiems neprilygsta net žuvys (išskyrus delfinus, ryklius ir banginius). Augalo kūnas išsidėstęs per tris pasaulius:  bhuloka (mūsų žemiškąjį), bhuvarloka (angelų) ir svargaloka (dievų). Žinoma, žmogaus akis gali regėti tik žemiškąjį sluoksnį.

Augalo misija – harmonizuoti šiuos tris pasaulius, palaikyti pusiausvyrą. Šie sutvėrimai, kaip ir kiti gyvi padarai turi savo angelus sargus, vadinamus elfais. Augalo spinduliuojama energija sklinda labai dideliu atstumu, na o miškas – unikali vieta, kurią turėtų dažniau lankyti išsekę nuo stresų ir rūpesčių žmonės.

Kiekvienas augalas spinduliuoja savo unikalią energiją. Pavyzdžiui, eglė turi Marso vibracijų, todėl žmonėms, kurių asmeninis Marsas pažeistas, jos geriau nesodinti arti namų, nes jie gali sudegti ar būti apiplėšti. Ąžuolas, pavyzdžiui, turi Jupiterio vibracijų, todėl kepenų ligomis sergantys žmonės turėtų dažniau „bendrauti“ su šiuo medžiu. Na o ramunė – tikra Saulės vibracijų nešėja. Jos net žiedas primena Saulę, be to, tas žiedelis visada sukasi į tą pusę, kurion juda šis šviesulys. Todėl ramunių lauke turėtų vaikščioti žmonės, kurie turi širdies ligų ar problemų su meile.

Žinoma, natūrali gamta turi daugiau galių, nei dirbtinė, nes kiekviena augalo sėkla visiškai neatsitiktinai nukrenta į tam tikrą vietą. Sėkla, neradusi žemėje tos vietos, kuri turi jai tinkamų vibracijų, taip ir nesudygsta. Taip pat ir plantacijų augalai yra tik hibridai. Jų kūnas labai silpnas, turintis tik žemiškąjį pavidalą, o angelų ir dievų pasaulių jis nesiekia. Žinoma, toks augalas turės tokią pat biocheminę sudėtį kaip ir natūraliai išaugęs, bet specifinių vibracijų, kurios gydo dvasią – jau nebus.

Pirmasis vaistas žemėje ir buvo augalo lapas. Bet kiek reikėjo įžvalgos ir harmonijos su pasauliu, kad pastebėtum, koks augalas kokį negalavimą gydo. Tikrieji žolininkai žino, kad kiekvieną augalą vaistams rinkti reikia tam tikru laiku ir taip, kad jis liktų gyvas ir toliau daugintųsi. Vaistažolės renkamos atliekant pagarbos augalaui ritualą. Augalas kaip ir kiekvienas kitas gyvas padaras jaučia skausmą, kai jis yra skinamas, bet skirtumas tas, kad augalas nejaučia dėl to pykčio, jis spiduliuoja tik meilę. 

Tikrieji Rytų žolininkai atsiklaupia prieš augalą, paprašo elfų leidimo, o tik tada, kalbėdami mantrą, nuskina jį. Suskintas žoles būtina surišti kartu ir džiovinti sausoje, vėdinamoje patalpoje. Kai lapai sudžiūva, būtina juos suvynioti į popierių ir saugoti nuo drėgmės, nes su drėgme augalas atiduoda savo cheminius elementus.

Skirtingu metų laiku augalo jėga būna skirtingose vietose. Žiemą, kai oras sausas, šaltas – augalo jėga susikaupia šaknyse. Tad jei jums reikia augalo šaknų, galima jas rinkti žiemą, bet dar geriau palaukti pavasario, kada augalas pradeda krauti pumpurus, kol jie dar neprasprogę, tada šaknyse būna maksimali jėga. Pavasarį, kai prabunda gamta, paukščiai – jėga kaupiasi sprogstančiuose pumpuruose. Po 2–3 savaičių atsiranda lapai, tada maksimali jėga juose, šaknims rinkti metas nebetinkamas. Kai atsiranda žiedai – visa augalo jėga susikaupia juose, todėl tuo metu rinkti lapų neverta, reikėtų palaukti, kol žiedai nuvys. Kai atsiranda vaisiai – jėga ten. Kai pradeda birti sėklos, augalo jėga vėl pereina į lapus. Rudenį, kai gamta raudonuoja – augalų jėga grįžta į šaknis. O kai gamta pradeda juoduoti (pereinamasis laikas iš rudens į žiemą) – tinkamas metas rinkti žievę.

• Jei naudosite šaknis, žinokite, kad pavasarį rinktos šaknys žmogų atgaivina, o rudenį rinktos – silpnina, nuima hipertrofuotas organizmo savybes.
• Jei augalu norėsite stiprinti kažką kūne, rinkite jį I-II Mėnulio fazę, na o jei ruošiatės kažko atsikratyti iš organizmo – rinkite tą augalą III-IV fazę.

Šaknys – stipriausia augalo dalis. Geriausia jas konservuoti 66 laipsnių spirite (jei stipresnis – augalas žus). Taip taip, nuskintas augalas dar ilgai gyvena. Tokia užkonservuota šaknis gali išgyventi iki 100 metų (žinoma, jei ji bus nesupjaustyta). O užpilti šaknis ir žievę reikia 1:4 ar 1:5 santykiu. Palaikyti 10 dienų, tada išgręžti ir laikyti dar 35 dienas. Tik tada vaistas tinkamas vartojimui.

Džiovintas augalo dalis reikia užpilti santykiu 1:2. Spirite augalus galima laikyti apie 50 metų. Kitos dalys užpilamos tokiu santykiu: sėklos – 1:5 (laikyti mėnesį), pumpurai – 1:4 (laikyti mėnesį).

Džiovinto augalo dalys savo galią išlaikys ilgiau, jei laikysite nesusmulkintas. Šaknys ir žievė bus veiklios 3 metus, lapai – 1 metus, žiedai – 0,5 metų.

Geras konservavimo būdas – meduje. Šviežias šaknis meduje galima laikyti iki 5 metų. Galima augalą laikyti ir alyvuogių bei sezamo aliejuje, bet dalis vertingų medžiagų aliejuje išgaruoja.

Jei gydote organus, kurie yra aukščiau diafragmos – vaistus ir vaistažoles gerkite po maisto (pavalgius visos maisto medžiagos kyla auktšyn kartu su gliukoze, kuri pirmiausia turi patekti į smegenis). Jei gydote organus, esančius žemiau diafragmos – vaistus gerkite prieš maistą. Žinoma, jei esate jautrus kažkokiam vaistui, tada geriau ji gerti po maisto.

Ir svarbiausia – žiūrėkime į augalą, kaip į altruistinį gyvą padarą. Tegul nekyla ranka nulaužti šakelę, kurią, dantis pasikrapštę, išmesime, net nesupratę, kad augalas dėl to kentės. Ir gerdami žolių arbatą, būkime įsitikinę tuo, kad gyvas sutvėrimas atidavė mums savo gyvybę su meile vien tam, kad mūsų kūnas gautų tą meilę. O meilė juk – pats geriausias vaistas.

pagal I.I. Vėtrovo paskaitas