Endokrininė (liaukų) sistema

  Endokrininei sistemai priklauso liaukos, išskiriančios hormonus tiesiai į organizmo skysčius – kraują, limfą, tarpląstelinį skystį. Ji kartu su nervų sistema reguliuoja visas organizmo funkcijas, turi svarbios reikšmės augimo, brendimo ir dauginimosi procesuose. Visų hormonų veikla yra tiksliai suderinta, – jiems bendradarbiaujant poveikis būna pats tinkamiausias. Hormonai skatina arba stabdo audinių, organų, sistemų ar viso organizmo veiklą. 

Kankorėžinė liauka, hypothalamus (čakra – Višudha) – neurosekrecinėse hypothalamus gelmėse gaminasi ypatingos medžiagos (rilizing – faktoriai), kurie reguliuoja liaukos funkcijas, o per ja ir kitas endokrinines liaukas (skydliaukę, antinksčių, lytines).

Pasmegeninė liauka, hipophysis (čakra – Adžna) – taip pat vadinama hipofizė. Tai nedidelė ovali liauka kaukolės viduje pleištakaulio įduboje, vadinamoje turkiškuoju balnu. Pasmegeninė liauka priklauso sudėtingai sistemai, kurią valdo hypothalamus, ir reguliuoja kitų organizmo liaukų hormoninę veiklą.

Skydliaukė, glandula thyroidea (čakra – Višudha) – skydliaukė randasi žmogaus kakle, priekyje trachėjos. Skydliaukės hormonai (tiroksinas (T4) ir  trijodtironinas (T3)) savo sudėtyje turi jodo. Todėl, viena iš sąlygų, kurios dėka išlaikoma normali jos funkciją – tai reguliarus, kartu su maistu oru ir vandeniu, jodo patekimas į organizmą. Skydliaukės hormonai skatina medžiagų apykaitą, greitina rūgštinius procesus ir Gliko geno skaldymą kepenyse, įtakoja audinių augimą ir diferenciaciją. Taip pat šie hormonai įtakoja nervinės sistemos darbą. Jų perteklius didina emocionalumą ir stiprina susijaudinimą. Hormonai, veikdami vegetatyvinę nervų sistemą, didina kūno temperatūrą ir širdies susitraukimų dažnį. Esant nepakankamam hormonų išsiskyrimui žmoguje stebimas ūmus atsilikimas protiniame vystymesi. Prieskydinės liaukos randasi užpakaliniame skydliaukės paviršiuje. Pas žmogų jų yra keturios. Pagrindinis jų hormonas (parathormonas (PTH)) reguliuoja kalcio ir fosforo apykaitą organizme.

Užkrūčio liauka, thymus (čakra – Anahata) – tai svarbus organas, atsakantis už žmogaus imuninę sistemą. Taip pat tai yra pirmas  endokrininės bei limfinės sistemos organas. Liauka susideda iš dviejų, sujungtų jungiamuoju audiniu, dalių. Ji randasi viršutinėje krūtinės ląstos dalyje ir dalinasi į žievę ir šerdį. Žievės sluoksnis sudarytas iš ląstelių, kuriose išsiskiria eilė hormonų, atraminių ląstelių ir ląstelėmis, kurių dėka vyksta limfocitų brendimas. Šios grupės ląstelės atsako už svetimų organizmų atpažinimą ir naikinimą žmogaus organizme. Taip pat į užkrūčio liauka patenka nesubrendusios kaulų čiulpų ląstelės, kurios pirma kitų gamina  T-limfocitus, galinčius atpažinti virusus, ir kraujotakos sistema patekti į uždegimo vietą. Šios liaukos unikalumas tame, kad pas naujagimį ji normos būsenoje sveria 15g, vėliau, vaikystėje ir paauglystės periodu, prasideda aktyvus augimas. Sulaukus 18 metu liauka palaipsniui ima mažėti ir iki senatvės visiškai išnyksta, po savęs palikdama tik jungiamąjį audinį. Liaukos funkcijos – imuninių ląstelių apmokymas, formavimas ir pernešimas. Pirmais vaiko gyvenimo metais užkrūčio liauka atlieka visas apsaugines organizmo funkcijas. Palaipsniui, augant ir vystantis kitiems organams, dalis užkrūčio liaukos užduočių perskirstoma jiems. Liauka išskiria eilę hormonų, būtinų normaliam organizmo darbui (skeleto augimas, aukšto imuniteto lygio palaikymas), dalyvauja hypothalamus ir hipofizės darbe.

Kasa, pancreas (čakra – Manipura) – priskiriama prie mišrių liaukų. Tai viena iš didžiausių liaukų, kuri yra kartu ir virškinimo, ir endokrininė liauka. Jos vidaus sekrecijos funkcija – insulino ir gliukagono hormonų, kurie patenka į kraują, išskyrimas. Abu hormonai reguliuoja angliavandenių apykaitą. Angliavandenių apykaitos sutrikimai priveda prie baltymų ir riebalų apykaitos sutrikimų. Insulinas mažina kraujyje gliukozę bei gerina jos įsisavinimą ląstelėse ir glikogeno sintezę kepenyse, mažina gliukozės gamybą iš aminorūgsčių. Tuo tarpu gliukagonas veikia priešingai negu insulinas (jis didina kraujyje gliukozės koncentraciją, skatina kepenyse glikogeno skaidymą į gliukozę bei jos gamybą iš aminorūgsčių. Jeigu gliukozės kraujyje padaugėja (pvz., pavalgius), pradeda gamintis insulinas, kuris mažina jos kiekį kraujyje, nes tuomet gliukozė geriau įsisavinama raumenyse ir riebaliniame audinyje. Jeigu insulino yra per mažai, šis procesas sutrinka ir susergama cukriniu diabetu, kurio metu gliukozės koncentracija kraujyje labai padidėja (hiperglikemija). Jeigu gliukozės kiekis kraujyje sumažėja (taip būna ilgai nevalgius), padidėja gliukagono sekrecija, tuomet naudojamos esančios kepenyse ir raumenyse gliukozės atsargos – glikogenas.

Lytinės liaukos, ovarium_testes (čakra – Svadhisthana) – tai kiaušidės, ovarium (pas moteris) ir sėklidės, testes (pas vyrus) – priskiriamos mišrioms. Jų išorės sekrecinė funkcija sudaro kiaušialąsčių ir spermatozoidų susidarymą ir išskyrimą, o vidaus sekrecinė funkcija- tai lytinių hormonų, kurie patenka į kraują, gaminimas. Lytiniai hormonai – androgenai (pas vyrus) ir estrogenai (pas moteris) stimuliuoja dauginimosi organų vystymąsi (lytinių liaukų ir pridėtinių lytinio aparato dalių), lytinių ląstelių brendimą ir antrinių lytinių požymių formavimąsi. Antriniais lytiniais požymiais skaitosi tos organizmo sandaros ir funkcijų savybės, kurios skiria vyrą nuo moters: skeleto sandara, raumenys, plaukuotumas, poodiniai riebalai, gerklų sandara, balso tembras, psichikos ir elgesio savitumas.

Antinksšiai, glandulae suprarenales (čakra – Muladhara) – tai porinės endokrininės liaukos, esančios virš inkstų. Jie sudaryti iš dviejų sluoksnių: išorinio – žievinio ir vidinio – šerdies. Vieni antinksčių žievės hormonai reguliuoja mineralų apykaitą, ir pirmoje eilėje kalio ir natrio apykaitą kraujyje (mineralkortikoidai), kiti – angliavandenių ir baltimų apykaitą.  Jie padeda kepenyse ir raumenyse atsidėti glikogenui, taip pat palaiko pakankamą gliukozės koncentraciją kraujyje. Taip pat didina organizmo atsparumą esant pavojingiems veiksniams, veikia antikūnų išsiskyrimą vykstant uždegiminiams procesams. Be to žieviniame sluoksnyje išsiskiria medžiagos, savo poveikiu artimos lytiniams hormonams. Antinksčių šerdyje išskiriamas adrenalinas ir noradrenalinas. Adrenalinas greitina medžiagų apykaitą, ypač angliavandenių, greitina glikogeno, esančio kepenyse ir raumenyse virtimą gliukoze, dėka ko atsistato raumenų darbingumas. Veikiant adrenalinui atsipalaiduoja bronchų raumenys, gerėja žarnyno peristaltika, didėja tinklainės receptorių, vestibiuliarinio ir klausos aparatų jautrumas. Didelis  adrenalino išsiskyrimas, esant pernelyg stipriems dirgikliams, gali sukelti ekstrinį organizmo persitvarkymą. Nors antinksčių žievės ir šerdies hormonai reguliuoja įvairias organizmo funkcijas, pagrindinė jų funkcija – organizmo apsauginės reakcijos didinimas, esant įvairiems pažeidimams (infekcijoms, traumoms, kraujo netekimui ir t.t.).