HELOVYNAS

HELOVYNAS (HALLOWEEN) = Samhain

Kasmet vis daugiau žmonių susidomi spalvingąja Helovyno švente (lapkričio 1-osios išvakarės), kuri stebina savo kostiumais, linksmomis tradicijomis ir priešingu mums, lietuviams, šventimu. Nors Helovynas labiausiai mėgstamas Amerikoje, vis dėlto jis kilo iš Keltų tautos ir krikščionybės mišinio. Keltai, gyvenę prieš 2000 metų dabartinėse D.Britanijos, Prancūzijos, Airijos teritorijose,  nuo senų senovės šventė SAMHAIN, reiškusį vasaros pabaigą. Šia švente buvo norima užbaigti šviesiąją metų dalį ir pradėti tamsiąją metų pusę. Kiti šaltiniai teigia, jog SAMHAIN – Keltų Naujieji metai. Iš tiesų, Helovyną, o tiksliau SAMHAIN, minėdavo druidai – keltų išminčiai. Jie garbino gamtą, suteikdami jai nežemiškų savybių.

Pagrindinis keltų Saulės dievas Belenus turėjo savo dieną – gegužės 1-ąją, o mirties viešpats  – spalio 31-ąją – SAMHAIN. Keltų visuomenėje viskas buvo aiškiai stuktūrizuota, kiekvienas turėjo savo vietą, tačiau jie žinojo, jog turi būti metuose laikas, kai negalioja jokios taisyklės, įsivyrauja chaosas. Samhain ir buvo toks laikas. Tris dienas trukdavo šventė, žmonės leido sau kvailas išdaigas, vyrai persirengdavo moterimis, o moterys vyrais, arklius sumaišydavo ir palikdavo kaimynų laukuose. Tačiau už visų šių linksmybių slypėjo gili prasmė.

Druidų apeigos buvo skirtos susisiekti su dvasiomis, kurios galėjo suteikti išminties ir įkvėpimo,o ne reikšti tik baimę. Keltai tikėjo, kad paskutinę senųjų metų dieną ir naktį prieš jų naujus metus mirties dievas susirenka tais metais mirusių žmonių sielas. Blogų žmonių sielos buvo pasmerktos apsigyventi gyvūnų kūnuose, o gerųjų įsikūnydavo į žmonių kūnus. Druidai tikėjo, kad bausmė už nedorą gyvenimą gali būti sušvelninta aukomis, maldomis ir dovanomis mirties dievui. Siena tarp šio pasaulio ir anapusybės suplonėja SAMHAIN metu ir leidžia dvasioms (prasikaltusioms ar tyroms) prasiveržti pas mus. Šeimų protėviai būdavo pagerbti ir pakviesti į namus, o nuo prasikaltusių buvo stengiamasi apsiginti. Būtent dėl to, yra manoma, buvo sugalvoti kostiumai, atbaidantys piktąsias dvasias.

Tačiau kodėl pavadinimas skiriasi nuo keltų sugalvoto?

Krikščionybei netiko pagoniškos šios šventės apeigos, todėl dar 835 metais popiežius Grigalius IV paskelbė lapkričio 1-ąją Visų Šventųjų diena, o diena prieš šią šventę yra Visų Šventųjų išvakarės, angliškai skambančios kaip „ol helous yv“ (All Hallows Eve). Prabėgus šimtmečiams pavadinimas turputį pasikeitė ir liko HALLOWEEN – Helovynas. Yra manoma, kad ši šventė tokia sena, jog jos tradicijų surašyti ir atsekti nepajėgs niekas.

Kodėl amerikiečiai taip mėgsta šventę?

Amerikiečiai neturi savo kultūros šaknų, nežino ir protėvių kulto. Jie pavertė Helovyną komerciniu karnavalu. Helovyno paprotys į Ameriką atkeliavo 1840-aisiais. Jį atvežė airių imigrantai, bėgantys iš savo šalies dėl bado.

PAPROČIAI

Sakmės mini, jog Helovyno vakarą dvasios, atsiskyrusios nuo kūno ir  mirusios per praėjusius metus grįžta ieškoti kūnų, kad galėtų apsėsti ateinantiems metams. Tai vienintelė galimybė sieloms įgauti pomirtinį pavidalą. Bijodami, kad svečiai iš anapus neužsibūtų per ilgai, žmonės visą dieną ruošdavo maistą, o vakare nešdavo ir palikdavo jį už gyvenvietės ribų. Tikėjo, kad dvasios eina paskui vaišes, švęsdamos jį skanauja ir dar metams pasilieka už miesto ribų.

Labai svarbi keltų apeigose buvo ugnis. Kodėl? Kad padėtų saulei ištverti žiemą ir atbaidytų piktąsias dvasias. Samhaino šventės vakare druidai įsakydavo žmonėms užgesinti savo židinio ugnį. Druidai iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujų metų laužą. Jame degindavo gyvūnus, grūdus ir, spėjama, jog taip pat aukodavo žmones. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Kartai uždegdavo du laužus, vieną šalia kito, o žmonės turėdavo peršokti tarp jų; tai reiškė sielos apsivalymą. Šventės metu žmonės kartais dėvėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odų ir galvų. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Tikėta, kad tą naktį pildosi burtai, – ypač mėgta burtis su obuoliais. Pasakojama, kad keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas.

TRICK OR TREAT – pokštas arba saldainis

Dabar šios šventės metu vaikai dėvi specialius kostiumus ir vaikšto po namus sakydami: „Vaišės arba pokštas” (trick-or-treat). Jei šeimininkai neduotų vaišių (treat), tai vaikai galėtų jiems iškrėsti kokią nors išdaigą (trick), nors išties dabar patys vaikai rodo pasirodymus, kad gautų saldumynų. Manoma, kad paprotys vaikščioti po namus prašant saldumynų arba pokšto (trick-or-treat) kilo jau ne iš airių keltų, tačiau išsirutuliojo iš devintojo amžiaus Europos papročio, vadinamo dvasių ieškojimu (souling). Lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, senovės krikščionys vaikščiodavo iš kaimo į kaimą prašydami “dvasios pyrago”, padaryto iš kvadratinių duonos gabalėlių su serbentais ar razinomis.

DŽEKO ŽIBINTAS – moliūgai su veidukais

Paprotys daryti žibintus iš moliūgų kilęs iš airių folkloro. Pasakojama tokia sakmė: žmogus, vardu Džekas, kuris buvo liūdnai pagarsėjęs kaip girtuoklis ir sukčius, apgaule privertė Šėtoną įlipti į medį. Tuomet Džekas išskaptavo ties medžio kamienu kryžių, taip paspęsdamas spąstus Šėtonui. Džekas sudarė su velniu sandėrį, kad, jeigu jis pažadės niekuomet jo daugiau negundyti, jis nuleis jį žemyn.

Džekas po mirties nebuvo įleistas į Dangų dėl savo blogų darbų, tačiau velnias jo neįsileido ir į pragarą, nes jis buvo jį apgavęs. Velnias tik davė Džekui žarijų, kad jis galėtų pasišviesti kelią per akliną tamsą. Žarijos buvo įdėtos išskobtos ropės viduje, kad jos ilgiau degtų. Airiai naudodavo ropes kaip “Džeko žibintus”. Kai imigrantai atkeliavo į Ameriką, jie suprato, kad moliūgus daug patogiau naudoti. Todėl “Džeko žibintais” Amerikoje tapo išskobtas moliūgas su degančiomis žarijomis viduje.

MAISTAS

Halovyno šventei naudojamas rudeniškas maistas; neveltui obuoliai, moliūgai, ropės ar kitos daržovės ir vaisiai yra pagrindiniai ingridientai. Viena svarbiausių vaišių – karamele aplieti obuoliai ant kotelio, gali būti pamirkyti riešutuose. Be to beveik visi Helovyno žaidimai yra susiję su obuoliais. Kitas patiekalas – bambrack – vaisių pyragas, iš kurio merginos buriasi ateitį dėl vedybų. Kai kuriose šalyse gyvavo paprotys lapkričio 2–ąją valgyti specialius „vėlinių“ pyragus – kuo daugiau pyragų suvalgai, tuo daugiau sielų išgelbsti. Ankstesniais laikais žmonės nešdavo specialią duonelę „sieloms“ į kapines, kurias padėdavo ant kapų.

KOSTIUMAI

Yra kelios versijos apie jų kilmę. Viena – žmonės, bijodami raganų ir vaiduoklių, patys persirengdavo ar užsidėdavo kaukes, kad blogio tarnai jų nepažintų, nes jie būsią panašūs į juos. Taip pat gali būti, kad taip žmonės norėdavo išgąsdinti blogąsias dvasias. Be to, pagonių laikais tikėta, kad persirengimas suteikia galimybę perimti galias to gyvūno, kurio kaukę užsidedi. Škotijoje dvasios buvo įprasminamos vyrui apsidengus baltu audiniu ir prisidengus veidą. Jie rengdavo paradą-eiseną ir lydėdavo dvasias iki miesto ribos. 

Dabartiniais laikais Helovyno vaizdą sudaro mirties, okultizmo, magijos ir mitinės būtybės. Tradiciniai veikėjai – vaiduokliai, raganos, skeletai, vampyrai, vilkolakiai, demonai, šikšnosparniai ir juodos katės. Šiais laikais persirenginėjama įžimybėmis, prezidentais, animaciniais herojais. Aplinka puošiama juoda ir oranžine spalvomis; juoda simbolizuoja tamsą, oranžinė – rudens lapus, Džeko žibintus ir laužus. Patyrinėkime, kuo kiekvienas personažas įdomus:

• Vaiduokliai – kadangi dvasios keliaudavo Helovyno naktį, tos, kurios užsilikdavo, klajodavo visus metus. Žmonės tai matydavo vaiduoklių pavidalu.
• Skeletai – Samhaim metu ūkininkai skersdavo silpnus, ligotus gyvulius ir žmonės buvo pripratę gyventi su mirtimi kaip šalia esančia gyvenimo dalimi. Taigi, skeletas ir kaukolė prisijungė prie vaiduoklių.
• Ragana – viena centrinių Helovyno figūrų nors iki viduramžių niekur neminima. Žodis witch – ragana reiškia žinantis kažką.
   Ragana tapo Helovyno personažu, nes viduramžiais burtais ir magija užsiimančias moteris bažnyčia sudegindavo. Pasak legendų, sekmadieniais jos išsitepdavo šventu tepalu, leidžiančiu joms skristi.
• Juodos katės – viduramžių bažnyčia bijojo kačių, nors iki šiol nežinoma – kodėl. Tūkstančiai buvo išžudyta, o dėl žiurkių ir pelių gausos kilo Juodasis maras, tačiau dėl to žmonės apkaltino ragana
  s. Vėliau katės ir raganos buvo susietos kaip veikiančios išvien.
• Vampyrus taip pat sukūrė žmonės viduramžiais, mumijos įsiliejo į šventę, kai buvo pradėta domėtis egiptologija. 
• Šikšnosparniai ir pelėdos taip pat asocijavosi su Helovynu nuo seniausių laikų. Pagonys keltai tikėjo, jog pelėdos gali palaikyti ryšį su mirusiaisiais.
• Kitos figūros – velniai, frankenšteinai, vilkolakiai, monstrai – buvo išgalvotos žmonių ir nėra susijusios su gilia keltų tradicija.

O štai kaip Helovyną apibūdina neopagonys, rimtai švenčiantys šią dieną:

„Helovynas – tai modernus Samhain šventės vardas, kuri yra senovės keltų šventa diena, daugelio neopagonių minima kaip dvasinė naujųjų metų pradžia. Helovynas – tai svarstymų apie mūsų asmeninį ir kultūrinį požiūrį į mirtį metas. Helovynas – tai laikas, kai galima atkelti šydą tarp daugelio materialių ir dvasinių žodžių burtuose, siekiantt įgyti daugiau įžvalgos apie mūsų praeitį ir ateitį. Helovynas – tai laikas, kai galima gilinti ryšius su metų sezonų kaita, su kartomis, buvusiomis prieš mus ir ateisiančiomis ateityje, ir su dievais ir deivėmis, kurioms meldžiamės. Helovynas – tai laikas, kai išleidžiame savo vidinį vaiką žaisti, kai perduodame tradicijas savo vaikams ir dalinamės papročiais su draugais.

 

                                                                                                    Parengta pagal www.halloween.com