Lietuva: Budraičiai, Vasaros seminaras – 15 diena

Mokytojas šį seminarą vis primena mums, kad vidinis žmogaus pasaulis turi harmoningai susilieti su mus supančiu išoriniu pasauliu. Ar girdime gyvenimo pulsą, ar atkreipiame dėmesį į išorės siunčiamus signalus , ar mūsų vidiniai pojūčiai sutampa su išorės užduodamu ritmu? Jei neįsiklausome ir nekreipiame dėmesio į išorinės sistemos bangavimus – niekaip negalime rezonuoti su aplinkos harmonija ir tada jaučiamės nereikalingi, vieniši ir nelaimingi.
Mokytojas ne kartą aiškina, kad seminare vykstančių darbų modelyje – muzika atlieka aukštesnių, mums nepavaldžių jėgų vaidmenį, t.y. išorinio pasaulio siunčiamas vibracijas. Viskas muzikos skambesyje yra svarbu ir tampa reikšmingais ženklais, jei mes mokame į viską atkreipti savo dėmesį. Vienam siunčiamu ženklu ir atsakymu gali tapti išgirstas dainos žodis, kitam kilęs jausmas ar emocija, trečiam tai bus sutiktas žmogus ir jo kūno kalba toje muzikoje. Tik reikia tapti truputį jautresniems ir atidesniems, tada ir Mokytojo žodį lengviau išgirsime ir suprasime….

Taigi – muzika seminare yra be galo svarbi. O kas dažniausiai sėdi prie pulto ir leidžia mums mokytis girdėti platesnį pasaulį? Susipažinkime su Dariumi :)

 

– Dariau, koks tavo asmeninis santykis su muzika? Girdėjau, kad tu ir savo muziką, dainas kuri? – paklausiau.
– Tai vyko senaisiais “gitaros ir chebros” jaunystės metais. Daugiausiai dainų sukūriau tarnaudamas armijoje (dar keliems metams po tarnybos praėjus man pasakojo, kad mano dainas vis dar dainuoja) ir kai grojau grupėje, bet “į plačiuosius vandenis” neišplaukėm. Aš kūriau kol to reikėjo, kol buvo “chebra”, mūsų grupė ir koncertai. Kai tai baigėsi, gitara atsidūrė kampe, nes man asmeniškai to nereikia. Ir dabar, kai paprašo, tai ne visada padainuoju, nes tos dainos man yra jautrios, jas kažkaip savaip supranti ir susirinkę žmonės turi priimti ką aš darau, – šypsosi ir jautrią sielą rodo Darius.
– Man patinka, kai padedu kitiems kažką daryti, kai visi kartu dainuojam, visi pritaria ir visiems gerai… Solistu būti man yra per daug intymu… Tas “kolektyvinis” dainavimas man yra gražiausia, – tęsia jis.
– Galėtum papasakoti, kokią muziką seminaro praktikose mes klausome? – paprašau.
Darius išsamiai pasakoja, kad seminarinės muzikos lobyne jau turime virš dviejų tūkstančių dainų ir tas sąrašas vis didėja ir ilgėja. Yra penkios didžiausios kategorijos, kurios reikalingos Mokytojo vedamų aikštelių, praktikų darbuose ir dar daug mažesnių kategorijų , į kurias dainos yra rūšiuojamos.
– O kaip tu nusprendi kokią muziką tam tikru momentu groti, o gal pasiruoši kažkokį sąrašą tam tikrai aikštelei? – klausiu.
– Čia ne “pageidavimų koncertas” ir nelabai ką suplanuosi. Aikštelėje keičiasi emocijos, jausmai, pojūčiai, o gali ir mane pakviesti į aikštelę, tada kitas žmogus, sėdintis prie pulto, nuspręs savo dainas groti. Čia kaip su ta orų prognoze :)
– Tu per protoplazmines praktikas visą laiką praleidi prie pulto, o ar pats nenori su visais žaisdamas mokytis?- smalsauju.
– Aš pats savo noru čia. Man patinka muzika, patinka stebėti kaip žmonės reaguoja į muziką, žiūrėti ką įnešti, ką išimti, todėl aš ten (veiksme) negalėčiau to padaryti. Namuose muzika vienaip skamba, čia atveži, tai ji jau kitaip atrodo, o aikštelėje dar kitaip skamba… ir aš visą tą laiką analizuoju. Protoplazminėms praktikoms tinkamą ritmingą muziką reikia apjungti, nukirpti, pareguliuoti greitį. Aš sėdžiu, skaičiuoju ritmus, žiūriu kaip žmonėms sekasi, ar girdi jie ritmą ar negirdi, mąstau ką pakeisti. Ne visiems vienodai juk sekasi tą ritmą pagauti, tai aš bandau dainose pirmą taktą paryškinti, kad tik lengviau žmonėms būtų. Dabar ką tik radau dainą, kur ir pirmas ir penktas taktas yra paryškinti – mėginsim, žiūrėsim ar tai padeda… Viską darau, kad žmonėms būtų paprasčiau ir lengviau. Kai aš pats jau keturiasdešimt metų su muzika, tai mano vidinis laikrodukas tam sureguliuotas, bet juk mes visi skirtingi…
– Bet juk tai įdomus procesas? Malonus?- klausiu.
– Tai nėra kažkoks labai sudėtingas, o greičiau gana nuobodus darbas. Kad protoplazminėms praktikoms “padaryti” vieną dainą, man ją reikia perklausyti maždaug šimtą kartų po tris minutes. Aš ją klausau, klausau, pakeičiu kažką ir vėl klausau, skaičiuoju visus ritmus ir kažką vėl pakeičiu, ir taip kol viskas susistato į savo vietas. Bet vis tiek būna, kad tik seminare pastebiu, kad dar ne viską padariau, ir tada galvoju: ” nu kaip tu, Dariau, šitaip?”. Kiekvieną seminarą man ateina nauja informacija, kaip dar ką nors geriau būtų galima padaryti. Tačiau kiekvieną kartą, prieš paleidžiant į eterį naują kūrinį, užplūsta nerimas, baimė ir adrenalinas ar tikrai viskas bus gerai. Sėdintys žmonės prie pulto yra muzika “gyvi”. Kažkas įspūdžius į seminarą tempia, kažko naujo išmokę, sužinoję ar patyrę atvažiuoja, o mes muziką nešam ir iš jos savo produktus “verdam”… – taip rimtai ir nuoširdžiai jis pasakoja.
Atrodo, kad savo darbo jis visiškai nesureikšmina. O ar jis pats supranta, kad savo darbu ir pastangomis padeda mums Mokytojo bei viso plačiojo pasaulio pamokas suprasti ir priimti? Juk jau žymiai didesnė “chebra” (visi seminaruose realiai ar virtualiai dalyvaujantys žmonės), jausdami melodijos grožį ir polėkį, mokosi joje pamatyti pasaulio tvarką ir ritmiškumą, patirti harmoniją. Aš tai labai aiškiai supratau….o leidimą jis tam iš aukščiau, kaip užfiksavo nuotrauka, atrodo, irgi turi… 😉 🙂 😀

 

 

Na, o apie kitus šios dienos įvykius papasakosime fotografijų kalba.

 

 

Tekstas / Jolita
Nuotraukos / Dovilė (0žiaragis), Irena