METAKALBA

 Dauguma tyrinėtojų sutinka, kad nuo 60% iki 80% asmeniško bendravimo vyksta neverbalinių kanalų pagalba (t.y. kūno ženklais), tačiau žodinis bendravimas taip pat yra labai svarbus. Šiame straipsnyje mes pabandysime išnagrinėti visiškai uždarą metakalbos, t.y., žodžių ir frazių, atspindinčių tikrąsias pašnekovo mintis, sritį. Kaip ir kūno kalba, metakalba grindžiama „intuicija“, „nuojauta“, „šeštuoju pojūčiu“ ir suvokimu, kad pašnekovo žodžiai ir mintys – visai ne tas pats. Nors ši sritis iš visų žmogaus bendravimo sričių yra mažiausiai formalizuota, mes pabandysime palengvinti jums daugumos pagrindinių žodžių, frazių ir išsireiškimų, kurie dažniausiai naudojami pokalbyje, suvokimą, bet tuo pat metu pasistengsime išvengti šios gana sudėtingos srities netinkamo supaprastinimo. Daugumą šiame straipsnyje nagrinėjamų išsireiškimų žmonės lengvai atpažįsta ir naudoja, bet sąmoningai interpretuojami tik keli metažodžiai, kad būtų atskleista tikroji posakio esmė.

Makkeri „Žodyne“ sąvoka „metakalba“ aiškinama kaip „kalba, kuri po paprasta kalba slepia tikrąją sakomų žodžių esmę“. Kitais žodžiais, tai kalba, paslėpta po įprastu pokalbiu. Įsivaizduokite, kad mes stovime parduotuvėje ir laukiame tarnautojo. Ir štai jis atsiranda sakydamas: „Laba diena! Kuo galiu padėti?“ Metakalboje jo žodžius galima išversti taip: „Ar taip jau reikėjo mane trukdyti būtent dabar?“, ir būtent šį pojūtį mes su jumis ir patirsime.

Metakalbą dažnai naudoja ir nekilnojamojo turto agentai. Jų tikslas – padaryti parduodamą prekę patrauklesne pirkėjui. Pateiksime pavyzdžius iš jų leksikono ir atskleisime tikrąją šių išsireiškimų esmę. 

 Kai kurie dirgikliai

Tipiškiausi erzinantys metažodžiai – tai „suprantate“, „taip sakant“ ir „na“. Šios ženklinės frazės daugiausiai paplitusios tarp mažai išsilavinusios bendruomenės dalies, tačiau ir daugumoje radijo laidų mes galime išgirsti panašių išsireiškimų.

Štai tipiškas interaktyvios radijo laidos pavyzdys, kur skambina klausytojai ir aptaria kažkokias asmenines problemas. Tai sekmadienio vakaro laida, ją veda kunigas. Jam dažnai skambina jaunos merginos, kurios pastojo ir negali priversti vyrą pripažinti tevystę. Vietoje to, kad pasakytų: „Aš nėščia, ką man daryti?“, jos pradeda aprašinėti savo padėtį netiesiogiai. Pokalbis atrodo taip:

Mergina: Aš susitikinėjau su bernu, ir štai dabar… Na, jūs suprantate…

Kunigas: Ne, aš nesuprantu.

Mergina: Na, jis pasiūlė man ateiti pas save, o paskui pabučiavo, na… O toliau… na… na, jūs suprantate!

Kunigas: Ne, aš nesuprantu. Kas konkrečiai atsitiko?

Mergina: Na, po to, kai jis mane pabučiavo, jis… Suprantate… O dabar aš… na… na, jūs mane suprantate… Žodžiu, aš nežinau, ką daryti.

Mergina baigia pokalbį, akcentuodama žodį „daryti“, tuo palieka klausytojams abejonių, ar ji klausia patarimo, ar kažką teigia arba apskritai pabaigė pokalbį. Tiesą sakant, duotas pavyzdys – tai kraštutinumas. Metažodžiai „suprantate“  ir „na…“ rodo, kad pokalbyje nėra intymumo. Panašūs metažodžiai stimuliuoja klausytoją išreikšti savo supratimą kitu klišė: „taip-taip“.

„Suprantate“ tai būdas pasakyti: „Aš žinau, kad kalbu nelabai aiškiai, tačiau jūs pakankamai protingas, kad suprastumėt, ką aš noriu pasakyti“. „Na“ ir „e-e-e“ tai savotiški atsiprašymai už tai, kad kalbantis negali parinkti teisingo žodžio.

 Kam reikalinga metakalba?

Jei pašalintume visus meta išsireiškimus iš mūsų kasdieninės kalbos, tai pokalbis taptų trumpas, šiurkštus ir tik prasminis. Mes pradėsime vieni kitiems atrodyti šiurkštūs, žiaurūs ir nedėmesingi. Metakalba suminkština smūgius, kuriais užgauname vieni kitus, leidžia neįžeidžiant žmogaus manipuliuoti pašnekovu, siekti savo tikslų ir išleisti emocijas. Du svetimi žmonės pradeda pokalbį kaip ritualą nuo nustatytų, mažai reikšmės turinčių, frazių, klausimų, klišė ir teiginių. Tai duoda pašnekovams laiko įvertinti vienam kitą, suprasti, ar gali būti tarp jų ryšys. Eilinis pokalbis prasideda nuo sveikinimo „kaip reikalai?“, po kurio eina kliše „normaliai“, pagal šį atsakymą iniciatorius nusprendžia: „tai gerai“. Kartojant tokį ritualą natūraliai galima gauti atsakymą „tai gerai“ į frazę „neseniai mirė mano mama“ – t.y., pašnekovas dažnai kartoja panašias frazes mechaniškai. Patogiausias atsisveikinimo klišė yra „pasimatysim“. Kai pašnekovas pasako: „buvo malonu pasimatyti“, tai reiškia, kad jis nesiruošia palaikyti su jumis ryšių ateityje…

Metakalbą  galite sutikti visur. Ji, kaip ir kūno kalba, turi labai svarbų vaidmenį santykių vystymui: tai galinga priemonė atskleisti tikras pašnekovo pažiūras.

Pavyzdžiui, dauguma vyrų žino, kad jei moteris sako „ne“, ji galvoja „gali būti“. O jei ji sako „gali būti“, tai tikrai reiškia „taip“. Na o jei moteris pasakė „taip“, tai akivaizdu, ji ne ledi. Šis senas pokštas puikiai iliustruoja faktą, kad sakoma ne tai, kas galvojama.

Kiekvienoje kartoje atsiranda nauji metažodžiai, o seni pamirštami. XXa. 20-30 metais populiariausi metažodžiai buvo „žinoma“ ir „taip sakant“. „Žinoma“ buvo naudojama teisingo žodžio sustiprinimui. Buvo sakoma: „Jūs, žinoma, teisus“. Panašus sustiprinimas galėjo sukelti įtarimų: gal pašnekovas norėjo sustiprinti šiuos žodžius dėl to, kad pats abejoja savo tiesa.

Vėliau metakalba įsitvirtino verslininkų bendravime. Prieš šimtą metų darbdavys galėjo atleisti iš darbo darbuotoją sušukdamas: „Eik lauk, tinginy!“ Tačiau vėliau dėl profsąjungų spaudimo toks atvirumas visiškai išnyko iš elgesio. Šiandien nesąžiningas darbuotojas gali gauti iš kompanijos tokį pranešimą: „Siekiant paspartinti visų darbuotojų ir apskritai kompanijos bendrą klestėjimą, atsirado būtinybė sujungti pašto ženklų laižytojo ir kavos virėjo pareigas, todėl skubiai reorganizuojamas mūsų kompanijos importo skyrius.  Pagrindinis pašto ženklų laižytojas Džo Blogsas nusprendė atsisakyti savo pareigų ir paieškoti savo jėgų pritaikymo kitoje vietoje, kur jo savybės ir didelė patirtis bus įvertinta kaip pranašumas.“ Iš tiesų tai reiškia „Eik lauk, tinginy!“, bet metakalba daro  tekstą labiau priimtiną kitiems bendradarbiams ir neprieštarauja profsąjungos reikalavimams.

Žodžiai – tai dar ne raktas.

Patys žodžiai neturi emocinio turinio. Panašiai kaip tekstas, atsirandantis kompiuterio ekrane, jie skirti tik faktų konstatavimui ir informacijos perdavimui. Žodžiai sudaro tiktai 7% asmeninio bendravimo. Užrašyti jie visiškai šalti, todėl labai lengva juos suprasti, kaip prisiekusiuosius, kurie gali nekaltą žmogų pasiųsti į kalėjimą. Tiesa yra pažįstama tik iš potekstės, pokalbio aplinkybių ir atskirų žodžių naudojimo būdo suvokimo.

Todėl nieko nuostabaus, kad daugiausia ginčų sukelia laikraščio straipsniai, o ne kitos visuomenės informacijos priemonės. Skaitytojas parašytus žodžius interpretuoja itin individualiai. Vieno žmogaus perskaitytas tekstas visai nebūtinai sutampa su tuo, ką mato šiame straipsnyje kitas. Alanas Pizas tai nustatė, kai paliko savo septynių metų sūnų Kameroną su močiute mokinių atostogoms. Kaip dauguma septynmečių berniukų jis mokykloje prisigaudė šiurkščių žodžių ir naudojo juos su močiute. Jai greitai nusibodo ir ji nusprendė tai nutraukti.

Močiutė: Kameronai, yra du žodžiai, kurių aš nenoriu girdėti savo namuose. Tai „kiaulė“ ir „parazitas“.

Kameronas: Gerai, močiute. O kokie tie du žodžiai?

Berniukas nusprendė, kad ji kalba apie du ypatingus žodžius ir dėl to, kad ji padėjo kirtį ant kitų žodžių, jis iššifravo jos frazę taip, kad keiksmažodžiais galima naudotis, bet tik tada, kai močiutė jo negirdi ir geriau ne jos namuose. Jis pradėjo naudoti keiksmažodžius bet kur kitur, net močiutei esant šalia. Akivaizdus klasikinis pavyzdys, kai posakio ir jo reikšmės neatitikimas gali sukelti įtampą santykiuose.

 Žodžiai ir emocinė išraiška.

Žodis „mano“ vienareikšmiškai signalizuoja apie kalbančio emocinį įtraukimą. Pavyzdžiui, žodžiai „mano žmona“ neša emocinę išraišką, o tiesiog žodis „žmona“,  paverčiantis žmogų į objektą, neturi emocinio atspalvio ir net neša savyje paniekos bei priešiškumo apnašą. Išsireiškimas „mano bosas“ rodo emocinį ryšį su viršininku, o pats žodis „bosas“ demonstruoja distanciją. Frazė „mano valstybė turi finansinių sunkumų“ rodo gilų susipažinimą su problemą ir emocinį įtraukimą, ir atvirkščiai, jei jūs pasakysite „Australija turi rimtų ekonominių problemų“, tuo pačiu parodysite, kad tai valstybės problema, o ne jūsų asmeniška.

Distanciją tarp žmonių rodo ir kiti išsireiškimai. Jei jūs sakote, kad kažkas JUMS pasakė, tai tas žmogus turbūt jums neartimas, bet jei kažkas kalbėjo SU JUMIS, tai jau visai kitas emocinis lygis. Kai sako JUMS, tai tokiame išsireiškime jaučiamas tam tikras papeikimo ir diktato atspalvis. Pokalbis SU JUMIS, atvirkščiai, reiškia, kad pokalbis buvo abipusiškas ir greičiausiai pasieks pozityvių rezultatų. Sakydami pašnekovui, kad jums reikia jam kažką pasakyti, jūs nevalingai kuriate tarp jūsų barjerą. O sakydami, kad jums reikia su juo pasikalbėti, jūs kviečiate jį bendradarbiauti.

Derybose vienas iš dalyvių pagrasino žodžiais: „Panašu, kad mūsų keliai išsiskiria“, o tai reiškia, kad diskusija baigta. Panaši frazė geriau tiktų besiskiriantiems meilužiams, negu profesionaliems verslininkams, todėl kiti derybų dalyviai suprato, kad jis į procesą žiūri emociškai ir galbūt net asmeniškai. Tada vienas iš derybininkų pakeitė bendravimo būdą – t.y., vietoj beasmeniško finansinio požiūrio pasirinko konfidencialaus asmeniško pokalbio taktiką. Tai pasiteisino ir derybos baigėsi abipusiu sutarimu.

 Kirtis.

Intonacinio sakinio žodžių kirčio pakeitimas gali visiškai pakeisti posakio esmę. Perskaitykite žemiau pateiktus sakinius dėdami kirtį ant paryškintų žodžių, ir atkreipkite dėmesį į tai, kaip keičiasi esmė.

„Aš turiu gauti šį darbą“ (Aš turiu gauti šį darbą, o ne jūs)

„Aš TURIU gauti šį darbą“ (Aš turiu gauti ši darbą, o ne daryti ką-nors kitą)

„Aš turiu GAUTI šį darbą“ (Aš turiu gauti šį darbą, o ne atsisakyti pasiūlymo arba kritikuoti jį)

„Aš turiu gauti ŠĮ darbą“ (Būtent šį, o ne kokį kitą)

„Aš turiu gauti šį DARBĄ“ (Nors man tai ir nepatinka)

Pateiktas pavyzdys rodo, kad galima manipuliuoti tuo, ką žmonės girdi jūsų žodžiuose, skirtingai statant kirtį sakinyje, dėl to skirtingai ir interpretuojami laikraščio straipsniai.

Perskaitykite klausimą pašnekovui su kirčiu paryškintuose žodžiuose ir paklausykite jo atsakymo: „Kiek gyvūnų KIEKVIENOS RŪŠIES Mozė pasiėmę su savimi į Nojaus laivą?“ Dauguma žmonių, negalvodami atsako : „Po du“. Tačiau teisingas atsakymas – „nė vieno“. Mozė niekad gyvenime nebuvo Nojaus laive, nuo potvynio gyvūnus gelbėjo Nojus. Kai jūs padėjote kirtį ant žodžių „kiekvienos rūšies“, jūs gavote kitokį atsakymą, negu gautumėte į tą patį klausimą paryškindami žodį „Mozė“, bet tada pokštas nepavyktų.

 Kadangi apgautas klausytojas į atitinkamai užduotą klausimą atsako taip, kaip mes ir tikimės, prasideda manipuliacija. Dažnai tokia manipuliacija vyksta nesąmoningai, todėl toliau mes nagrinėsime, kaip gi tai atsitinka.

 Klišė

Šnekamosios kalbos raidoje kūno kalbos reikšmė mažėjo ir žmonės pradėjo naudoti standartines, nieko nereiškiančias frazes, kurios ragina pradėti, užbaigti arba palaikyti pokalbį, paraginti pašnėkovą pratęsti pokalbį ir panaudoti savo panašų išsireiškimą. Klišė – tai standartinė frazė, kurią naudoja žmogus, neišsiskiriantis didele vaizduote, arba tie, kurie per daug tingi nupasakoti situaciją taip,  kaip jie tą situaciją suvokia. (Banalumai ir truizmai – tai taip pat viena iš klišė rūšių).

Klišė gali tapti kelrode žvaigžde į pašnekovo minčių supratimą. Pavyzdžiui, „tarp kitko“ – tai atsiprašymas už nederamumą  ir yra vienas iš dažniausiai naudojamų išsireiškimų šiuolaikinėje anglų kalboje. „Tarp kitko“ naudojamas ir kita forma, pavyzdžiui, „tarp kitko“, „kol aš nepamiršau“, „aš  čia pagalvojau“. Visi tie klišė naudojami užmaskuoti svarbumą to, ką ruošiasi pasakyti pašnekovas. Pateiksime pavyzdį. „Ačiū, kad paskolinote man mašiną, – o tarp kitko, ant šono visada buvo šitas įlenkimas?“ Žodžiai „o tarp kitko“ buvo panaudoti tam, kad užmaskuotų tą faktą, jog klausimas apie šono įlenkimą buvo pagrindinis.

Panašūs žodžiai turi iškart įtempti jūsų dėmesį – už jų slepiasi pagrindinės sakinio dalys.

„Džonai, mes labai vertiname tai, kad tu dirbai su projektu. Tu daug padarei. Tarp kitko, tavo atostogos atidedamos kitam mėnesiui.“

Ką jūs galite padaryti su klišė, jei jaučiate diskomfortą dėl dažno jų naudojimo? Geriausia būtų visiškai ištrinti juos iš savo žodyno. Jei tai atrodo jums sunku, pabandykite pakeisti juos humoristiniu variantu. Pavyzdžiui, frazę „zylė rankose geriau nei gervė danguje“ galima pakeisti „dangus rankose geriau už dvi zyles“. Frazę „už kiekvieno vyro visada stovi moteris“ galima atgaivinti ją papildant žodžiais „bet kartais tai visai kita moteris“. O pats pagrindinis patarimas – pasistenkite pokalbyje vengti klišė, banalumų, truizmų ir siekti išradingumo. Iš pradžių tai bus nelengva, bet paskui  padidės jūsų pokalbio kokybė.

 Populiari metakalba.

Pateiksime populiarių metafrazių ir metateiginių, kuriuos jūs girdite kiekvieną dieną. Žodžiai „ar aš ne perdaug kalbu?“ reiškia „aš žinau, kad kalbu daug, bet prašau, pasakykite man, kad tai nėra taip“ ir reikalauja iš pašnekovo akivaizdžiai neigiamo atsakymo. Frazė „ar aš pasakiau kažką ne taip?“ dažniausiai reiškia teiginį „aš pasakiau kažką ne taip“. „Aš tik norėjau pasakyti, kaip tu fainiai atrodai “gali būti išaiškinta kaip „aš visai nesiruošiu vaidinti pavyduliaujančio vyro, kuris kišasi į savo žmonos pramogas“.

Moteris, kuri sako: „aš negaliu išeiti taip apsirengus“, iš tiesų praneša savo pašnekovui: „persirenginėti aš nesiruošiu!“ Vėliau, būdama jo namuose, ji gali pašnibždėti: „aš tikrai negaliu pasilikti“, ir pasilieka visai nakčiai. (O vyras greičiausiai kvietė ją atsigerti „puodelį kavos“, frazė, kuri suprantama visiems virš aštuoniolikos metų žmonėms.)

Žodžiai „aš nenoriu pasirodyti“ dažnai lydimi tikrų kalbančiojo jausmų. Pavyzdžiui, kai jūs girdite, kad jūsų pašnekovas nenori pasirodyti šiurkštus, tai būkite tikras, jis bus būtent šiurkštus.

Laidotuvėse ir metinėse mes dažniausiai naudojam metakalbą, kad paslėptume savo tikruosius jausmus. „Na ką pasakysi tokiu atveju?“ reiškia „aš nenorėčiau apie tai kalbėti“. „Jei aš galiu ką nors padaryti dėl jūsų, tik pasakykite“ iš tiesų reiškia „neskambinkite man, aš pats jums paskambinsiu“. Kai žmonės sako „jis mirė toks jaunas“, iš tiesų juos jaudina jų pačių amžius. Žodis „jei“ dažniausiai naudojamas prikaišioti ką nors: „jei „greitoji“ atvažiuotų greičiau…“

Jei ginčo metu jūs iš pašnekovo išgirsite „nebekalbėkime apie tai!“, arba „pamiršk!“, arba „tema baigta“, arba „aš jau prisiklausiau!“, reiškia, jis nori pasakyti: „aš nebekontroliuoju situacijos“.

 Apibendrinimas.

Tam, kad pokalbis taptų maksimaliai efektyvus, jūs turėtumėt tapti maksimaliai lankstus. Metakalba itin svarbi norint sutvirtinti draugiškus santykius su aplinkiniais. Kol neskaitėte šio straipsnio, jūs tikriausiai dažnai jautėte, kad frazės, kurias jūs girdite, neturi loginio ryšio su pokalbio tema, bet prirašydavot tai dėmesio trūkumui. Kalbėdami su žmonėmis, atkreipkite dėmesį į standartines frazes ir klišė, kuriomis naudojatės, stenkitės išvengti jų arba pakeisti tomis, kurios padeda išlaikyti bendravimo efektyvumą. Mokykitės skaityti tarp eilučių ir tada jūs galėsite priešintis spaudimui, bendruomenės nuomonės manipuliacijoms ir t.t.

iš A.Piz, A.Garner knygos „Pokalbio kalba“

parengė Ingrida iš Klaipėdos