Nuo seno žmonija žino fizionomiką. Veido skaitymo menas buvo labai ištobulintas viduramžiais Japonijoje ir Kinijoje. Šiose šalyse buvo parašyti ištisi traktatai apie fizionomiką, buvo įkurtos mokyklos, kuriose ši sritis buvo nuodugniai tyrinėjama. Ten žmogaus veidas buvo tyrinėjamas po milimetrą, reikšmingas buvo kiekvienas kauburėlis, kiekvienas odos paraudimas ar pabalimas. Iš sukauptos informacijos buvo stengiamasi nustatyti žmogaus charakterį ir nuspėti jo ateitį.
Pirmasis stabilios veido išraiškos ir nuolatinių mimikos raumenų judesių ryšius paaiškino Leonardas da Vinčis. Fizionomikos tyrinėjimams jis rinkosi senus žmones, nes jų veido raukšlės ir pakitimai bylojo apie patirtas kančias ir jausmus.
Daugelis mokslininkų pabrėžė fizionomikos tyrimų reikšmę. Pavyzdžiui, Č. Darvinas, atsakydamas į klausimą: “kas yra moksliška taip vadinamame fizionomikos moksle?” rašė: “Kiekvienas individas, vedamas savo asmeninių polinkių, sutraukia tik tam tikrus veido raumenis. Tie raumenys gali būti labiau išvystyti, ir jų judesių suformuotos veido linijos ir raukšlės gali tapti ryškesnės ir matomesnės”. Bet tai liko tik žodžiai, nes iki pat šiol fizionomika nėra laikoma rimtu mokslu. Visgi, charakterio savybių, žmogaus minčių ir veido išraiškos ryšys labai svarbus pirmiausia aktoriams, dailininkams, tiems, kurie dirba su žmonėmis, o taip pat tardytojams, psichologams, mokytojams, pardavėjams ir daugeliui kitų.Keturi iš penkių jutimo organų yra veido srityje, ir jais mes gauname informaciją apie mus supantį pasaulį. Tokios ypatingos antenos, kaip akys, nosis, ausys, burna 24 valandas per parą praneša mums, kas darosi aplink. Ypatingai stipriai šią informaciją priima vaikai iki 5-6 metų. Tai ryškiai matome vaikų iki 7 metų veiduose, jie turi dideles, plačiai atmerktas akis, kurios, atrodo, nori pamatyti viską, kas yra pasaulyje. Riestą nosį, kuri stengiasi pajusti net pačius subtiliausius kvapus. Burną, į kurią patenka viskas, kas tik gali ten tilpti. Ausys, girdinčios pačius tyliausius garsus. Žodžiu, šiuo periodu žmogus pažįsta pasaulį ir jo jutimo organai jam padeda.
Bet per laiką jutimų aštrumas dingsta, ir žmogus nebepastebi visko, kas anksčiau jam suteikdavo tiek nuostabos ir džiaugsmo. O tai reiškia, kad jo smegenys priprato prie jį supančio pasaulio įtakos, ir tokios jautrios antenos jam nebereikalingos. Žmogaus psichika pradeda sunkiai priimti permainas, t. y., palaipsniui tampa rigidiška, ir tai iš karto matosi žmogaus veide. Prasideda redukcijos procesas, o tai reiškia, kad po truputį akys užkrenta ir praranda savo blizgesį, joms jau nebe taip įdomu, kas vyksta aplink, burna susispaudžia į vieną tiesią liniją, o veidas netenka savo judrumo. Charakteris tampa uždaresnis, žmogus palengva nugrimzta į save. Šie procesai kiekvienam įvyksta skirtingu greičiu, tai nepriklauso nuo amžiaus. Kai kurių veidas pradeda keistis tik sulaukus 80 metų, o kitų – 18 metų pakitimai būna jau pasibaigę.
Žmogus, kurio veidas anksti neteko savo gyvumo, pasižymi pesimizmu, jis į pasaulį žiūri su baime. Neišvengiamas permainas jis priima labai skausmingai, jis karštligiškai laikosi senų dalykų. Jo charakteryje dominuoja intraverto bruožai. Įkalbėti tokį žmogų keisti kažką gyvenime yra labai sunku. Jie mano, kad sulaukus 40 metų viskas pasibaigia, ir tada belieka laukti savo galo. Laimei, tokių žmonių, turinčių tokį įgimtą charakterį, pasitaiko retai. Dažniausiai žmonės, kurie šitaip elgiasi, kenčia nuo kokios negalios arba išgyvena kažkokius didelius nemalonumus, ir kai liga ar bėdos baigiasi, žmogus pasikeičia tiesiog akyse. Jis pajaunėja, jo antenos vėl pradeda gaudyti išorinio pasaulio signalus, jis vėl domisi naujovėmis ir pasiruošęs permainoms.
Kartais mes sutinkame žmonių, kurie sulaukę garbaus amžiaus ir turėdami raukšlėtą veidą bei žilus plaukus atrodo labai jaunai. Jų energijos ir optimizmo pavydi net jaunesni už juos. Jų veido neveikia redukcijos procesai ir jų antenos neužsidaro iki gilios senatvės, o tai reiškia, kad pažinimo ir naujovių troškimas ilgai išlieka. Tokio ekstravertiško charakterio žmonės amžinai lieka dideli vaikai. Jie lengvai susipažįsta su žmonėmis, juos lengva įtraukti į bet kokią avantiūrą. Bet taip pat lengvai jie gali mesti pradėtą darbą, vien tam, kad užsiimtų kažkuo naujesniu ir įdomesniu. Jų blizgančios akys ir atviri veidai daro juos populiarius visuomenėje.
Kartais, išvydę žmogaus veidą, mes matome, kad jis panašus į seną jūrų vilką. Kartais atrodo, kad veidą nulipdė ne labai kruopštus skulptorius, nes tokie grubūs bruožai. Laibai nelygūs, iššokę žandikauliai, įkritę žandai, apskritai jame daug išsikišimų ir įdubimų, kuriuos paliko gana dažnos stiprios emocijos. Tokio veido saviniNkas lengvai įeina į afekto būseną, t. y., kai kyla stiprūs emociniai susijaudinimai, o tokiems žmonėms tai įvyksta gana dažnai, jie nesugeba kontroliuoti savo elgesio. Afektyvus veidas gali būti ir ekstraverto, ir intraverto. Žinoma, atvirų veidų ekstravertų ir redukuotų veidų intravertų afektai skirtingi. Jei ekstraverto neapykanta, pyktis, įsižeidimai audringai išmetami į išorę, tai intravertų neigiamos emocijos ilgai siaučia viduje, grauždamos jų dvasią.
Veido raumenų įtampa ar išglebimas įdėmiam stebėtojui gali papasakoti labai daug. Žmogus su mimikos hipertonusu, t.y., per dideliu raumenų įtempimu, kuris pasireiškia tvinksėjimu ar traukuliais, turi labai daug varginančių realių ar prisigalvotų problemų, kurios nei minutei neleidžia užsimiršti. Kartais net naktį žmogus prabunda nuo minties “Ar teisingai aš viską darau? Ar neaplenks manęs konkurentai?” ir pan. Neretai tokio pobūdžio baimės neleidžia žmogui pasielgti taip, kad viskas kardinaliai pasikeistų, jis per daug bijo, kad taip sunkiai pasiekti dalykai gali žlugti ir jam viską reikės pradėti iš naujo. Bet visgi tokie žmonės labai energingi, ryžtingi, ir jei yra įsitikinę naujo projekto sėkme, tai imsis jo su dideliu entuziazmu. Be to jie labiau linkę kažką spręsti, jiems labiau reikalingas bendravimas.
Visai kitaip elgiasi žmonės su suglebusiais (hipotoniniais) veido raumenimis. Jis turi labiau pasmukusius skruostus, nepilnai atvertas mieguistas akis, čiut pravirą burną, o veido išraiška viskam abejinga. Jų mintys teka lėtai, o veiksmai be energijos ir entuziazmo. Jie ką nors daro tik todėl, kad reikia. Būtų jų valia, jie visai nieko nedarytų. Tokie žmonės tingi spręsti problemas, o ir problemų jie paprastai jokių neturi. Reikia pastebėti, kad veido raumenų hipertonusas ar hipotonusas tik atspindi nervų sistemos būklę, jos sužadinimą ar pastovumą. Kuo didesnis raumenų tonusas, tuo lengviau sužadinama nervinė sistema, ir kuo greičiau hipertonusas pereina į hipotonusą, tuo ji nepastovesnė. Ši savybė dažnaiusiai pastebima afektyviuose veiduose.
Fizionomai žmogaus veidą dalina į tris dalis. Pirmoji vadinama vitaline, nuo lotyniško žodžio “vita”, kuris reiškia “gyvenimas”. Ji parodo, kaip stipriai žmogus kaunasi už teisę egzistuoti. Šiai daliai priklausantis smakras parodo, kaip stipriai žmogus naudoja savo valią, kad pasiektų savo tikslus. Pastebėta, kad tada, kai reikia pastovėti už savo požiūrį, žmogus nesąmoningai įtempia apatinės veido dalies raumenis. Kuo dažniau jis kovoja už savo teises ir pasiekia savo tikslų, tuo geriau išsivysto smakras. Harmoningas smakras rodo tai, kad žmogus dažniausiai pasiekia savo tikslų, bet jis lengvai gali jų atsisakyti, jei dėl vienų ar kitų priežasčių šie tikslai tampa netikslingi. Žmogus, kurio smakras per daug išsivystęs, dažniausiai yra kvadrato formos ir į tikslą eina su prievarta, kaip tankas, kuris traiško viską savo kelyje. Jis nesijaudina dėl to, kas bus, kai tikslas bus pasiektas. Jis šturmuos naujas aukštumas. Mažo ir minkšto smakro savininkas tikslų gali atsisakyti vien pagalvojęs apie galimas kliūtis. Bet visa kalba netenka prasmės tuo atveju, jei žmogus turi labai stiprų norą ar nenorą kažką pasiekti.
Antroji zona, kuriai priklauso skruostai, žandikauliai, nosis, burna, vadinama emocionaliąja. Burna, kaip pati judriausia veido dalis, pirmoji reaguoja į emocinio fono pasikeitimą, nors sekundės daliai atspindėdama tikrąsias to momento emocijas. Pyktis, džiaugsmas, liūdesys, įsižeidimas, neapykanta – visa tai atspindi lūpų išlenkimas. Net jei žmogus puikiai kontroliuoja save ir nori nuslėpti savo nuotaiką, vis tiek nors akimirkai emocija atsispindės veide labiausiai burnos zonoje. Svarbu nepraleisti šio momento. Jei pastebėjote, kad jūsų pašnekovas truputį kandžioja lūpas, žinokite, šią akimirką jis kažką labai intensyviai mąsto. Nutraukti jo mintis ar ne – spręskite patys. Kai žmogus patenka į kritinę situaciją, kuri jam yra iššūkis, žmogus prikanda ne tik lūpą, bet ir liežuvį. Šis įprotis atsiranda jau ankstyvoje vaikystėje, kai kūdikis, pasisotinęs motinos pienu, liežuviu atstumia jos krūtį. Psichologai slapta kamera nufilmavo biliardo žaidėjus. Meistrai praktiškai nenaudojo liežuvio, o naujokai iškišdavo jį lauk prieš kiekvieną svarbų ėjimą. Nosis taip pat labai gerai atspindi žmogaus išgyvenamus jausmus. Esant bet kokiam susijaudinimui, šnervės pradeda išsipūsti. Jei žmogus pamatys kažką, kuo jis bodisi, jo nosis tuoj susirauks.
Viršutinė veido zona, kuriai priklauso kakta, antakiai ir akys, vadinama intelektualiąja. Akyse puikiai atsispindi minčių procesai, jų greitis ir kryptis. Gyvas žvilgsnis ir blizgančios akys net nepatyrusiam stebėtojui pasakys, kad jų savininkas susidomėjęs kažkokia idėja ir pilnas entuziazmo. Ir atvirkščiai, užgesęs žvilgsnis, pusiau primerktos akys rodys prislėgtą žmogaus būseną ar dar blogiau – depresiją.
Amerikos mokslininkai nustatė, kad žmonės žiūri šešiomis kryptimis – priklausomai nuo to, kas vyksta jų smegenyse. Dešiniarankiai (nuo gimimo), bandantys prisiminti tai, ką jie kažkada matė, žiūrės į dešinę aukštyn, o jei jie kažką įsivaizduoja, pvz., kaip galėtų atrodyti nuskusta dygliakiaulė, tai žvilgsnis tuoj nukryps į kairę viršuje. Prisimindamas, tarkim, gitaros skambėjimą, dešiniarankis pažiūrės į dešinę, o įsivaizduodamas kokį nors garsą – į kairę. Į dešinę apačioje dešiniarankis pažiūrės, kai bandys prisiminti skonį, kvapą, pojūtį, o į priešingą pusę – kai vyks vidinis dialogas. Kairiarankiams viskas taip pat tik veidrodiniam atspindy. Patikrinti, ar prieš jus dešiniarankis ar kairiarankis, labai lengva, reikia tik paprašyti, kad žmogus prisimintų kokį garsą ar vaizdinį, ir pastebėti jo akių judesius.
Kinų fizionomikoje juoko raukšlės palei akių kampučius vadinamos “auksinės žuvelės uodega”. Taigi, kuo ilgesnė ir platesnė ši uodega, tuo geresnis ir jautresnis jų savininkas. Žmonių veiduose, virš akių dažnai galima pamatyti du nedidelius skliautus. Ypač jie ryškūs pastabių žmonių veiduose. Dažniausiai jie reiškia padidintą dėmesingumą ir norą padėti.
Ne visada, bet visgi gana dažnai, aukšta kakta būna didelio proto ženklas, nors kartais gyvenimas susiklosto taip, kad žmogus negali išvystyti savo intelektualinio potencialo. O būna taip, kad žmogus labai protingas vienoje srityje, o kitoje visiškas nevėkšla. Todėl aplinkinių protą vertinti reikia labai atsargiai. Daugelis suaugusiųjų turi ryškią raukšlę vidury kaktos, kuri rodo žmogaus introvertiškumą ir aukštą savianalizės lygį. Jei žmogus dažnai koncentruojasi, susikaupia į kažką, virš jo nosies susidaro kelios vertikalios raukšlės.
Žinoma, mažame straipsnyje neįmanoma aprašyti visų veido bruožų, kuriuose atsispindi vieni ar kiti asmenybės bruožai, bet tikiuosi, kad šios žinios pažadino jumyse susidomėjimą pamirštu fizionomikos mokslu. Galiausiai noriu pasakyti, kad žmogaus veidas kaip knyga. Tiems, kurie nepatingės ją ištyrinėti, atsivers naujos galimybės, apie kurias jie net nenumanė.
Irina Fomenko
http://biblioteka.teatr-obraz.ru/node/6606