NLP – KAS TAI?

– išnagrinėti, kokia yra mūsų vidaus patyrimo struktūra , o ir iš čia – išmokti „skaityti“ žmogų;

– panaudoti šias žinias pozityviam pasikeitimui: tobulinant bendravimą ir optimizuojant savo veiklą;

– išnagrinėti, kaip mes mokomės ir kaip galima mokytis greičiau;

Iš ko buvo geriausia mokytis?

R. Bandleris ir J. Grindeis mokėsi iš „didžiojo trejetuko“- garsiausio hipnozės praktiko – Miltono Eriksono, žinomiausios šeimos psichoterapeutės Virginios Satir ir iš įtakingiausio geštalto terapeuto Frico Perlso. T.y., jie paėmė pavyzdžiu žmones, kurie vertėsi labai sėkminga psichoterapine praktika, padedami efektingai ir greitai.

Kodėl? M. Eriksonas atrado, kad mūsų pasąmonė – ne vien aklų instinktų buveinė, o yra pakankamai sukalbama ir netgi išmintinga reguliuodama mūsų gyvenimą, kurdama ir panaikindama įvairiausius „simptomus“. Su ja galima bendrauti subtiliai prisijungiant prie žmogaus.

V. Satir atrado, kad žmonės iš principo yra pozityvios būtybės, siekiančios augti, tačiau trukdančios sau įvairiausiomis „programomis“. Ji dirbo su klientais priimdama jų požiūrius ir atkreipdama dėmesį į jų kūno pozą, unikalų būdą suprasti pasaulį bei nežinomus „resursus“.

F. Perlsas sukūrė įvairias psichoterapines technikas, padedančias iš subtilių kūno judesių atrasti mūsų gilesnius ketinimus ir jausmus, mokė, kaip galima atvirai juos išreikšti ir nukenksminti. JAV ir Europoje tuo metu buvo daug kitokių psichoterapeutų, tačiau jie dažniausiai dirbdavo lėtai, atkartodami savo didžiųjų mokytojų teorijas ir praktikas.

Psichoanalitikai po truputį analizuodavo pasąmonę, elgesio terapeutai permokydavo klientus kitaip elgtis, humanistiniai psichologai suburdavo žmones į grupes ir kviesdavo juos atvirai dalintis jausmais.

Ar tai padėdavo? Žinoma, tačiau tos pagalbos efektyvumą būdavo sunku prognozuoti. O štai „didysis trejetukas“ dirbdavo be priekaištų! Vėliau NLP-erius pradėjo dominti ir kitų sričių genijai – A. Einšteinas, W. A. Mocartas, L. Da Vinči ir kt. Kas vyko jų galvose darant didžiuosius atradimus ir kuriant? Ar galima tai sumodeliuoti?

NLP kūrėjai turėjo savo teorinius pagrindus – tai buvo bendravimo bei kalbos teorijos, sukurtos G.Bateson‘o , filosofo A.Korszybskio ir lingvisto Naomo Chomskio.

Šie mokslininkai tyrinėjo mūsų bendravimą ir kalbą. Jie tvirtino, kad tarp kalbos ir pasaulio yra toks pat santykis, kaip tarp teritorijos ir žemėlapio. Todėl ginčytis, kieno nuomonė teisingesnė – tas pats, kaip ginčytis, kieno žemėlapis yra tikslesnis. Kas gali išspręsti šį ginčą? Tik tas, kas nuvyks į realią teritoriją ir palygins ją su žemėlapiu.

Todėl NLP ir tapo labai pragmatišku būdu ateiti į svečius į konkretų kiekvieno žmogaus vidinį pasaulį ir paskatinti jį palyginti tą žemėlapį su realybe. Tai nevyksta be žmogaus sutikimo. Žmogus turi pasakyti, kaip ir ką jis suvokia! Maža to, reikia už jo kalbos pamatyti realų patyrimą. O jei žmogus sako: “Aš išnaudojau visus man žinomus resursus ir nežinau, kaip išspręsti savo problemą“, reikia ieškoti resursų ten, kur žmogus rečiausiai apsilanko – jo pasąmonėje.

NLP pasižymi pragmatizmu. Modeliuoti genijus – aukštasis NLP pilotažas. Tačiau iš jo galima išmokau trijų paprastesnių, bet ne mažiau svarbių dalykų:

• konkrečiau suformulavus tikslą, jis tampa lengvai pasiekiamas;

• tiksliau suformulavus problemą, ji gali lengviau išsispręsti;

• mūsų pasąmonė turi resursų, apie kuriuos mes nė nenutuokiam.

Tarkime, vienas žmogus formuluoja problemą negatyviai: “Mane kankina nemiga, noriu, kad jos nebūtų“.

O kitas – pozityviai: „Noriu šįvakar ramiai užmigti”.

Kas turi daugiau šansų užmigti? Antrasis. Kodėl? Todėl, kad mūsų psichika prieš suvokdama „ne“, turi atkurti tai, kas neigiama. O atkurti – reiškia pagyvinti.

Pabandykite „ atsikratyti nemigos“. Tas pats, kaip „negalvoti apie baltą beždžionę“. O štai „nusiraminti“ – tikslas pozityvus ir pakankamas norint užmigti.

Kaip veikia N.Chomskio lingvistika

Vienas žmogus formuluoja problemą miglotai, kai ką ištrindamas ir apibendrindamas, ir visai nekreipdamas dėmesio į patį mąstymo procesą:

„Kažkas mane šioje vietoje veikia. Aha, supratau: tikriausiai, manęs čia niekas nemėgsta. Turiu iš čia dingti…. Bet negaliu“.

O kitas žmogus formuluoja problemą labai aiškiai ir dar atkreipia dėmesį į tai, kas vyksta jo galvoje: „Šioje vietoje stovėdamas aš jaučiu tempimą pilve. Mano galvoje įsijungia mintis: anas vyras manęs nemėgsta. Jaučiu, kad aš pats jo nemėgstu. Galiu iš čia išeiti, bet galiu ir pasilikti… Įdomu, kad mintis apie nemėgimą galvoje skamba taip, tarsi, kažkas tvirtintų iš aukštai , tėvišku balsu, tiesiai man į sprandą…. O jei aš paploninsiu šį balsą galvoje? O jei jis skambės iš mano kojos nykščio?“.

Pirmas žmogus jaučia vis labiau augančią paniką.

Antrasis užsiima įdomia tyrinėjimo veikla. Pragmatine prasme jis turi didelį pranašumą: lengvai sumažina savo nerimą.

Resursai NLP – tai dažniausiai kažkoks labai konkretus pozityvus patyrimas, kurį galima:

• atrasti savo praeityje;

• atrasti savo vaizduotėje dabartyje, keičiant formuluotes ir vidinių procesų savybes;

• tiesiog sukurti ir “padailinti“ vaizduotėje.

NLP neprimeta savo, o gerbia kiekvieno žmogaus „žemėlapį“. Tačiau galbūt jums kas nors nesiseka, nes žemėlapis jau paseno ir per daug paprastas?

NLP turi aibę specialių technikų, kaip jį papildyti, kaip atrasti resursus sprendimui, kaip perkelti juos į probleminę situaciją ir kaip užtvirtinti.

Kada tai veikia?

Kai yra labai aiški problema ir labai konkretus tikslas;

Kai niekas kitas nepadeda;

Kai norisi greitų pasikeitimų.

Tačiau yra aibė situacijų, kai susiduriame su sudėtingomis problemomis, kurios nepasiduoda sukonkretinimui, pavyzdžiui, susijusios su tikėjimu, pasitikėjimu, atsakomybe, tai gali būti gyvenimo prasmės klausimai ir pan.

Kartais mes tiesiog paliekame sprendimus apvaizdai ir kitiems žmonės, o retsykiais niekur neskubame ir mėgaujamės procesais. O kartais mums tiesiog reikia problemų ir šiek tiek destrukcijos.

Tokie mes jau esame.