Apie chroniško nuovargio sindromą pradėta kalbėti 1984 metais, po vieno atsitikimo nedideliame kurortiniame Amerikos miestelyje netoli Tacho ežero (Kalifornija). Per trumpą laikotarpį ten buvo užregistruoti keli šimtai atvejų, kai ligoniai skundėsi visišku fiziniu ir protiniu išsekimu, depresija, jėgų netekimu, galvos skausmais, nesugebėjimu koncentruoti dėmesį, skausmais visame kūne ir vangumu. Nė vienas specialistas nesugebėjo nustatyti diagnozės. Daktarai, gydę besiilsinčiuosius, manė, kad tai kažkokia nauja liga. Bet po truputį vaizdas pradėjo aiškėti: pasirodo panašūs atvejai buvo užfiksuoti dar praeitame amžiuje. Tik tada jie pasireiškė pavieniui, o ne kaip sistema. Dabar nuo chroniško nuovargio kenčia daugiau kaip 5 milijonai žmonių.
Ligos pradžia pasireiškia nuovargiu, nors fiziškai kūnas visiškai sveikas. Žmogus nebegali galvoti apie nieką kitą, tik poilsį. Jis neturi jėgų dirbti, be to, užpuola ir peršalimo ligos. Po to visiškai dingsta susidomėjimas gyvenimu, pasaulis netenka spalvų. Mylimi žmonės pradeda atrodyti svetimi, maistas beskonis, draugų pokštai erzina. Prasideda depresija. Tokia būsena gali tęstis ne dieną ir ne dvi, o kokį pusmetį. Visą laiką laikosi temperatūra, padidėja limfmazgiai, raumenys nusilpsta, pradeda skaudėti sąnariai. Chroniško nuovargio sindromas ištinka staiga, kaip gripas, bet skiriasi tuo, kad nepraeina, o pereina į chronišką formą. Reikia mėnesių, o kartais net metų, kad grįžtum į normalią būseną.
Priežastys, sukeliančios ligą, iki šiol nėra gerai ištirtos. Pradžioje buvo populiari viruso hipotezė, o dabar mokslininkai kalba, kad genetiškai ar emociškai linkusiems šią ligą sukelia koks nors tai provokuojantis įvykis. Bet ir tai kol kas tik hipotezė.
Tiksli priežastis iki šiol nežinoma, bet faktoriai, kada liga atsiranda – ištirti. Tai stresai, ilgalaikė liga, ilgalaikė protinė veikla, hormoninis organizmo persitvarkymas. Žodžiu, reikia įvertinti krūvį ir išmokti laiku persijungti iš vienos veiklos į kitą. Kitaip, po eilinio streso nervų sistema gali rimtai sustreikuoti.
Teisė patingėti
Kaip mokslininkai nustatė, geriausia organizmo reakcija į stresą, per didelį krūvį ir nesėkmes – tingulys. Būna tinginių nuo gimimo, bet mes kalbame apie veiklius žmones, kurie nuo mažens nemėgsta vartytis lovoje. Staigus tokio žmogaus elgesio pasikeitimas turi duoti suprasti, kad tingėjimas ne šiaip sau atsirado. Gali būti, kad suveikė savisaugos sistema: žmogus ilgą laiką dirbo, veržėsi į kažkokį tikslą ir jo jėgos išseko. Be to dingo “tikslo refleksas”, o su juo ir noras keltis iš lovos.
Būna taip vadinamas paros tingulys – kai žmogus aktyvus tik tam tikru paros metu. Kiekvienas turime savo ritmą, ir priversti “pelėdą” dirbti ryte, o “vyturį” vakare – praktiškai neįmanoma. Yra ir profesinis tingulys. Tarkim, žmogus užsiima ne savo veikla, o mesti negali, nes tas darbas atneša pinigus. Panašų diskomfortą sukelia ir kai kurie buities darbai. Ir štai ateina laikas, kai nieko daryti nebesinori.
Specialistai teigia, kad kas dvi valandas keičiasi tikrovės suvokimas ir organizmas ilsisi. Tai reiškia, kad dvylika kartų per dieną mes turime teisę tingėti.
Tingėjimo nauda ir žala
Paskutiniu metu pasirodo tyrinėjimų, kurie kalba apie tingėjimo naudą ilginant gyvenimo trukmę. Vokiečių profesorius Peteris Akstas mano, kad tingėjimas padeda sveikatai, nes saugo nuo ankstyvo senėjimo ir stresų. Pagal jį, anksti ryte atsikėlęs gali laukti dienos, pilnos stresų. Daug naudingiau pasivolioti lovoje ilgiau. Profesorius neprieštarauja protingam krūviui, pavyzdžiui, ramiam pasivaikščiojimui, bet kankinti kūną stipriais fiziniais pratimais, ypač vidutinio amžiaus žmonėms, kenksminga.
Amerikos San-Chose universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad jei žmonės visiškai nebetingės, jų organizmas labai greitai nusidėvės. Kalifornijos mokslininkai mano, kad žmogaus potencialas visišku pajėgumu pasireikšti gali tik iki 26 metų. Išvada: jei jums mažiau, galite ramiai gulėti lovoje, o jei daugiau – tuo labiau, nes pakilimas jau praėjo.
Tingėjimas ne tik padeda atgauti jėgas, bet per jį prarandamas stimulas ir susidomėjimas supančiu pasauliu. Daugelis chroniškų ligų, ypač širdies ir kraujagyslių, kyla iš nieko neveikimo, depresijos, emocinio nuosmukio. Taigi, tingėti galima ir reikia, bet tik normos ribose.
Kaip kovoti su tingėjimu
Su tingėjimu kovoti galima įvairiais būdais. Vieniems tinka griežta disciplina kaip armijoj. Kai kam reikia daktaro pagalbos, ypač esant chroniškam nuovargiui. Darboholikams reikia vadovautis principu: “darbe dirbam, namuose – ilsimės”. Režimo pasikeitimas kartais pasiekiamas tik po konsultacijos su psichologu ir rimto namiškių palaikymo. Reikia padaryti viską, kad žmogus nepasiektų lūžio. Žmonėms, nuolat sergantiems tinguliu, labai padeda tvarkingas darbo grafikas. Žmonėms, kurie užsiima nemėgstamu darbu, galima patarti įgyti kitą specialybę arba bent jau rasti hobį, kuris paskatins domėtis gyvenimu. Jei liūdesį kelia nuolatiniai pasikartojantys buities darbai, patariama jais dalintis su kitais šeimos nariais arba daryti juos klausantis mėgstamos muzikos.
Šiuolaikiniai mokslininkai dažnai kartoja, kad gyvenimo kokybę galima padidinti grįžtant į organizmo galimybių rezervą. O tam reikia užsiimti gimnastika, daryti kvėpavimo pratimus, medituoti, teisingai maitintis. Esant chroniškam nuovargiui, beveik visi mokslininkai rekomenduoja vartoti vitaminus, antioksidantus, vaistažoles, taip pat patariama paeiliui keisti darbą pasyviu poilsiu. Apskritai – geriau neleisti sau visiškai išsekti. Gyvenimas per daug nuostabus, kad nuvargintų mus.
Michaelis Sandleris, iš žurnalo “Optima”