PELENAI IR SNIEGAS

Drambys su pakeltu straubliu –

Tai laiškas žvaigždėms.

Iš vandens išnyrantis banginis –

Tai laiškas iš jūros gelmių.

Šie įvaizdžiai – laiškai mano sapnams.

Šie laiškai – mano tau.

Gregoris Kolbertas “Pelenai ir sniegas”

Gregoris Kolbertas gimė 1960 m. Toronte. 1983 Paryžiuje pradėjo savo kūrybinę karjerą, filmavo socialinės tematikos dokumentinius filmus. Pirmoji paroda “Timewaves” (“Laiko bangos”) buvo surengta 1992 m. iškart dviejose šalyse – Šveicarijoj ir Ispanijoj. Štai čia galime brėžti brūkšnį, nes nuo čia prasideda keisti dalykai, nebūdingi eiliniams fotografams.

Tiksliau, tą brūkšnį užbrėžė pats Gregoris Kolberas. Jis paprasčiausiai dingo. Išėjo iš fotografijos ir kino pasaulio. Turbūt daugelis apie jį net pamiršo. Jis buvo Kristaus amžiaus, kai jam pasidarė svarbesnė kūrybos kokybė, nei surengtų parodų skaičius. Net viena vienintelė nuotrauka turi būti tobula.

 Per 13 metų jis surengė 33 ekspedicijas į tolimiausius ir egzotiškiausius neaprėpiamos, bet tuo pat metu tokios mažytės mūsų planetos kampelius: Indija, Birma, Šri Lanka, Egiptas, Dominika, Etiopija, Kenija, Tongas, Namibija, Antarktika. Jis iškėlė sau tikslą – savo darbais parodyti nuostabius žmogaus ir gamtos, gyvūnų pasaulio santykius.

Jo modeliais tapo drambliai, banginiai, lamantinai, pempės, gervės, karališki ereliai, vanagai, gepardai, leopardai, laukiniai Afrikos šunys, dykumų lūšys, babuinai, kanos antilopės, jūrų liūtai. Žmonija pristatoma kaip birmos vienuoliai, profesionalūs šokėjai ir pan. Be to, reikia paminėti, kad 55 tonas sveriantis banginis buvo filmuojamas po vandeniu, todėl pats fotografas leidosi į gelmę.

Ilgametis atsiskyrėlio gyvenimas, 13 metų odisėja pagimdė unikalų projektą “Ashes and Snow” (“Pelenai ir Sniegas”). Tai ne tik fotografijos, jos tik maža didingo projekto dalelė. Kaip organiškas junginys projektas sudarytas iš kinofilmo (35 minutės juostos, o ne video), art-instaliacijos ir… laiškų formos romano.

Romano pagrindas – 365 laiškai, kuriuos Gregoris Kolberas (arba dabar jau jo literatūrinis herojus?) išsiuntė savo žmonai. Projekto pavadinimas “Pelenai ir sniegas” paimtas iš paskutinio 365-ojo laiško. Jo prasmė veda į grožio ir atgimimo suvokimą.

Fotovaizdai atlikti specialiais tamsiai rudais tonais. Jie yra padengti ant japonų rankų darbo popieriaus naudojant enkaustikos technologiją (vaško dailė, atliekama karštu būdu – išlydytomis spalvomis). Kiekvienos drobės aukštis – 3 metrai. Pavadinimų nėra. Tuo perteikiamas siužeto neišbaigtumas, nutylėjimas, todėl žiūrovas gali pats sukurti savo įsivaizduojamą kūrinio siužetą.

 Pirmoji paroda įvyko 2002 metais Venecijoj. Ją aplankė net 100 tūkstančių žmonių. Kritikų nuomone, tai pati didžiausia paroda, kokia tik yra buvusi Italijoje.

 Mažuosius brolius Gregoris Kolberas vadina “gyvaisiais gamtos šedevrais”. Be to, laukinėje gamtoje jis ieško ne išorinio grožio, bet stengiasi išgirsti kiekvieno gyvo padaro, gyvenančio natūralioje aplinkoje, balsą. Projekto tikslas, pašalinti natūralias ir dirbtines sienas tarp žmonių ir gyvūnų pasaulio, pašalinti tą atitrūkimą, kuris tolina mus nuo gyvūnų. “Mano darbuose pristatytas pasaulis be pradžios ir pabaigos, tai gali būti ir čia, ir ten, kaip praeityje, taip ir dabartyje. Ir aš tikiuosi, kad galutinis rezultatas bus stebuklo pojūtis ir meditatyvi ramybės ir vilties būsena”.

Atsiuntė Renata