Pesach – tai žydų pavasario šventė, simbolizuojanti gamtos atbudimą, pasaulio atsinaujinimą ir žmogaus išsivadavimą. Tai laisvės ir garbės atgavimo diena.
Pesah yra tai seniausia žydų šventė, skirta pačiam pagrindiniam Biblijos istorijos įvykiui, kuris yra žydų tautos istorijos pradžia – išėjimui iš Egipto bei išsivadavimui iš 400 metų trukusios vergovės. Visa judėjų religijos sistema paremta prisiminimu apie Išėjimą ir su tuo susijusius įvykius: Pažadėtosios Žemės gavimą bei savos nepriklausomos valstybės įkūrimą.
Taip minimas ne tik fizinis, bet ir dvasinis išsivadavimas iš vergovės. Pesach galima vadinti žydų tautos gimimu.
Izraelitai atėjo į Egiptą kaip viena šeima – Jokūbo giminė, kurią sudarė 70 žmonių, o išėjo kaip tauta iš 600 tūkstančių žmonių. Pradžioje Jokūbo giminė buvo draugiškai priimta Gošen (Egipto provincija) žemėje, bet kai žydų pasidarė “per daug”, jiems buvo pradėtos taikyti ypatingos priemonės. Visi valstybės gyventojai buvo verčiami dirbti, o žydai ypač sunkiai. Žydų namai buvo stebimi, žmonos atskiriamos nuo vyrų, naujagimiai berniukai žudomi.
Mošė (Mozė) ir buvo vienas iš tų berniukų, kuriam buvo lemta išgyventi ir išgelbėti savo tautą. Šią istoriją žino visi. Ypatingai susiklostę įvykiai išgelbėjo jį nuo žūties ir atvedė į faraono namus, kuriuose jis buvo užaugintas. Už egiptiečio, mušusio žydą, nužudymą Mozė buvo nuteistas mirti, pabėgo, daug metų gyveno Afrikos is Vidurinės Azijos žemėse. Kartą, gindamas avis per Sinajaus pusiasalį, jis pamatė degantį, bet nesudegantį krūmą. Iš ugnies pasigirdo Aukščiausiojo balsas, liepiantis grįžti į Egiptą ir išvesti žydus iš vergovės.
Pavadinimą Pesach vieni mokslininkai sieja su “perėjimu” – išėjimu iš Egipto, kiti sieja su šventės istorija. Faraonas nenorėjo išleisti žydų, todėl Dievas pasiuntė Egiptui dešimt bausmių: Nilo vandenys pavirto į kraują, atsirado labai daug rupūžių, utėlių, laukinių žvėrių, krito gyvuliai, atsivėrė opos, nuo krušos ir skėrių žuvo derlius, tris dienas tvyrojo tamsa, ir galiausiai mirė pirmagimiai. Bet mirties angelas praeidavo pro žydų namus, pasiimdamas tik egiptiečių pirmagimius. O kad angelas galėtų atskirti žydų namus nuo egiptiečių, kiekvienai žydų šeimai buvo liepta paskersti ėriuką ir jo krauju pažymėti savo namų duris. Dievas numarino egiptiečių pirmagimius, bet praleisdavo (hebrajų kalboje “pesach”) žydų namus. Iš čia ir “pesach” kaip “praėjimas pro šalį”. Tik po pirmagimių mirties faraonas leido žydams išeiti iš Egipto (Išėjimo 12, 12-13, 29-31).
Dar vienas “pesach” aiškinimas – “kalbančios lūpos”, o tai siejama su tuo, kad pagrindinis Pesach šventės dalykas – kalbėti, pasakoti apie Išėjimą.
Yra legenda apie tai, kad prieš Išėjimą nespėjo išrauginti tešlos, todėl prikepė neraugintos tešlos paplotėlių – matza. Iki pat šiol matza valgoma per Pesach kaip priminimas apie tą duoną, kurią žydai valgė skubėdami išeiti iš Egipto. Skubėti buvo būtina, nes faraono vadovaujama armija ginėsi žydus. Bet septintąją dieną Raudonoji jūra prasiskyrė prieš žydus ir susiglausdama paskandino egiptiečius.
Švetė trunka 7 dienas. Tai kartu ir piligrimystės bei aukojimo šventė. Ji prasideda nisano mėnesio 14 dienos vakarą, kai visa šeima ir svečiai sėda prie šventinio stalo ir skaito Velykinę Agadą – istoriją apie Išėjimą. Ši dalis vadinama “seder” (hebrajų “tvarka”) ir yra svarbiausia šventės dalis.
Sekančią dieną religingi žmonės meldžiasi ir ilsisi, nes yra draudžiamas bet koks darbas. Pasauliečiai žydai turi išeiginę dieną, kurią priimta praleisti kartu su šeima ir draugais. Po to seka 5 dienos pusiau šventinės, kai įstaigos dirba tik pusę dienos. Ir savaitę pabaigia dar viena šventinė diena.