Roš aŠana – ŽYDŲ NAUJIEJI METAI

Roš aŠana – žydų Naujieji metai. Ši žydų šventė švenčiama pasaulio sutvėrimo garbei, taip pat sutinkami naujieji ir palydimi senieji metai.

Yra legenda apie tai, kaip Dievas Roš aŠano dieną Gyvenimo knygoje užrašo, koks  likimas laukia kiekvieno žmogaus ateinančiais metais: “…kam gyventi, o kam numirti, kieno laukia ramybė, o kieno – šlaistymasis, kieno – sėkmė, o kieno – išbandymai, kam lemtas neturtas, o kam turtas”. Nuoširdus tikėjimas tuo, kad Dievas kiekvienam linki gėrio ir sėkmės šią dieną paverčia švente. Jos metu žydai turi analizuoti savo praėjusių metų poelgius ir pasiruošti ateinantiesiems metams. Mąstydami apie ateitį, žydai prašo taikos, sutarimo, sveikatos.

Pagrindinis Roš aŠano momentas – pūtimas į šofar, avino ragą. Jo skardus garsas turi pažadinti žydo dvasią iš miego, turi priversti jį krūptelėti. Ir jei mūsų dvasia, išgirdusi griausmingą šofaro garsą, krūptelės – tai ženklas, kad dabar ji bus daug jautresnė. Jos dėka kažkam pasaulyje pasidarys šviesiau, kažkam – šilčiau… Šofaro garsas ragina: “Pabuskite tie, kurie snaudžiate, kas savo metus leidžiate beprasmiškai. Apšvieskite savo dvasią ir savo darbus padarykite gerus”.

Izraelyje šią šventę švenčia visi. Tą dieną vieni kitiems dovanoja dovanas, siunčia sveikinimus tiems, kas toli. Šeima susirenka prie stalo, papuošto tradiciniais patiekalais. Žinoma, kiekvienas žmogus nori, kad beprasidedantys metai būtų jam geri, “saldūs”. Štai kodėl šią dieną ant stalo dedama daug maisto, nes tai simbolizuoja “pilnumo”, laimingų metų palinkėjimą.

Pagal vietos tradiciją patiekalai gali skirtis, bet kiekvienoj šeimoj bus patiekti:

• Žuvis – vaisingumo simbolis
• Galva (avino arba žuvies) – kad būtum “galvoje”, o ne uodegoje
• Apskritimais pjaustyta morka – pagal formą ir spalvą ji turi priminti auksines monetas, turtą
• Apvali saldi hala su razinomis – kad metai būtų pilni, sveiki
• Daržovės ir vaisiai – viltis sulaukti gausaus derliaus
• Įprasta valgyti granatą, pilną sėklyčių. Valgant sakoma: “Duok Dieve, kad nuopelnai mūsų pagausėtų kaip granato sėklos”.
• Valgomi obuoliai ir medus – gabalėlį obuolio pamirkyto į medų suvalgo pačioje puotos pradžioje, iš karto po halos, kad “metai būtų saldūs ir laimingi”.

 Dešimt atgailos dienų

Roš aŠano dienos kartu su sekančiomis aštuoniomis dienomis, įskaitant ir Jom Kipurą (atpirkimo dieną, rusiškai dažnai verčiama “teismo diena”) – yra viena visuma, kuri vadinama “Dešimt atpirkimo dienų”. Tai pats rūsčiausias žydų metų periodas, kai kiekvienas žmogus turi atsiduoti atgailai ir giliam savo gyvenimo apmąstymui.

Jom Kipur pati pagrindinė judaizmo šventė – pasninko, atgailos ir nuodėmių atleidimo diena. Ji švenčiama 10 tišrej mėnesio dieną, kuri užbaigia “Dešimties dienų atgailą”. Tai vienintelė diena metuose, kada Tora liepia žmogui niekuo kitu neužsiimti, bet tik analizuoti savo poelgius ir ketinimus. Šią dieną draudžiama ne tik dirbti (kaip šeštadieniais ir kitomis šventėmis), bet ir valgyti, gerti, praustis, naudoti kosmetiką, nešioti odinę avalynę, turėti lytinių santykių. Taip pat šią dieną Izraelyje nedirba televizijo ir radio stotys, viešasis transportas ir oro uostai. Pasninkas – visiškas atsisakymas valgyti ir gerti – paprastai prasideda pusvalandį prieš nusileidžiant saulei šventės išvakarėse ir baigiasi po paros vakare.

Tradiciškai žydai Jom Kipuro išvakarėse vieni kitiems linki “gero įrašo” (Gyvenimo knygoje), “gmar hatima tova”, “lengvo pasninko” ir vieni kitų atsiprašo.

Teismo diena, pagal žydų tradiciją, baigiasi tuo, kad kiekvienas gauna gerą ar blogą savo poelgių įvertinimą, o jos pagrindu – maloningą arba grėsmingą nuosprendį. Tai diena, kai sprendžiama, priimtas ar atmestas atleidimo prašymas Aukščiausiame dangaus teisme.

Ypatingą reikšmę turi vakarinė malda, kalbama leidžiantis saulei – po to jau gailestingumo vartai, per kuriuos į dangų patenka Izraelio tautos maldos, užsidaro.

Šis simbolinis pasakojimas turi idėją, kad nuosprendis nėra nuspręstas iš anksto ir žmogus nėra bejėgis prieš likimą. Likimas jo paties rankose. Šansas būti pateisintu Aukščiausiojo teisme priklauso nuo gerų darbų ir poelgių balanso, nuo to, kaip žmogus vykdė Dievo įsakymus. Dešimt atgailos dienų dovanotos žmogui tam, kad padėtų stoti į  kelią, vedantį į naują gyvenimą.

 

ŠANA TOVA! (gerų metų)