Šokis lydi žmogiškąją kultūrą nuo seniausių laikų. Įvairių pasaulio tautų ritualiniai šokiai turėjo gilią sakralinę prasmę: jais žmonės išreikšdavo, realizuodavo save, taip pat jais kreipdavosi į garbinamas gamtos ir kosmoso jėgas, palaikydavo socialinius ryšius.
Psichologiniu požiūriu, laisvu judesiu ir improvizacija išlaisvinami jausmai, kurie dar pastiprinami muzikinio akomponimento. Iš kitos pusės, tai bendravimo priemonė, nes šokis yra gyva kūno kalba, kuri per judesį išreiškia giliausias emocijas. Iš esmės, šokis – tai tiltas, sujungiantis fizinę, psichinę ir estetinę žmogaus individualybės plotmę.Kalbant apie šokio terapijos vystymosi faktorius paprastai pirmiausia minimas Antrasis Pasaulinis karas, pareikalavęs fiziškai, psichiškai ir dvasiškai reabilituoti veteranus. Didelį indėlį šokio praktikoms padarė Merijon Čeis, kuri pasiekė gerų rezultatų dirbdama su Vašingtono šv. Elizabetos klinikos pacientais.
Vėliau farmakologijos rinką papildė trankvilizatoriai, kurie greit paplito, bet paaiškėjo, kad šokio terapija gali tapti jų vartojimo alternatyva. Dar vėliau pasidarė populiarūs “žmonių santykių treningai”, kuriuose labai daug reikšmės turėjo neverbalinė komunikacija. Tokios komunikacijos tyrimai įtvirtino šokio-judesio terapijos pozicijas kaip efektyvų psichologinį metodą.
Daugelis specialistų sieja panašų efektą su ankstyvuoju vaiko vystymosi periodu. Pavyzdžiui, psichologas Andrėjus Rosichinas rašo: “Tėvų palaikymas ir žavėjimasis pirmaisiais nerangiais vaiko bandymais savarankiškai judėti formuoja bazinį pasitikėjimą savo kūnu, o tai vėliau leis jausti judėjimo malonumą. Šokdami tokie žmonės jaučia ankstyvoje vaikystėje suformuotą tikėjimą, kad jie mylimi ir geidžiami”.
Kitas žymus psichologas Vladimiras Baskakovas teisingai pastebi, kad “šokis visada nukreiptas į sveikąją žmogaus prigimties dalį, kurią turi kiekvienas, net sergantis ar apleistas žmogus”, t.y., į psichokorekcijos procesą įsijungia vidiniai asmenybės resursai, apie kuriuos ji gali ir nežinoti.
Pagal Rudolfo Labano teoriją, šokio judesiai turi individualių savybių, kurias kaip natas galima užrašyti. Čia reikšmingos tokios charakteristikos, kaip intensyvumas (lengvas ar stiprus); erdvės išnaudojimas (išplėstas/ ribotas, didėjantis/ mažėjantis, nukreiptas į priekį ar atgal); laikas (labiau organiško ritmo pasirinkimas); svoris (kiek jis jaučiamas); tėkmė (judesių kryptingumas).
Pagrindinė šokio terapijos užduotis yra savojo “Aš” pajautimas ir suvokimas. Čia galioja ir save tyrinėjančio kliento aktyvumo principai bei idealaus kūno, kuris individualus ir sugebantis tobulėti, modelio statymo atsisakymas.
Minėtasis tikslas pasiekiamas per tris esminius komponentus:
1. Sąmoningumas. Jis sklinda į kūno dalis, kvėpavimą, jausmus ir įvaizdžius, žodinių ir judesių “žinučių” nesutapimą.
2. Judesių išraiškingumas. Čia kalbama apie judesių lankstumą, spontaniškumą, įvairumą.
3. Autentiški judesiai. Čia kalbama apie improvizaciją kaip nesąmoningojo žmogaus klodo aktyvavimą.
Aprašomasis metodas gana subtilus. Bet visgi, kodėl nepašokus sau pačiam, kodėl nepabandžius pajusti savo kūno ir jo siunčiamų signalų? Bet kokiu atveju - žalos tai nepadarys. http://shkolazhizni.ru/archive/0/n-31334/ Valentina Ponomariova.