VELYKOS

Velykų šventė, kaip viena pagrindinių pavasario švenčių, tęsiasi ištisas tris savaites. O jei dar priskaičiuoti gavėnią, per kurią ruošiamės Velykoms…

Prisiminkime, ką reiškia Didžiosios Velykų dienos:

Verbų sekmadienis (sekmadienis prieš Velykas) – primena Kristaus pasirodymą Jeruzalėje, kai jis buvo sutiktas žaliomis palmių šakelėmis. Tas šakeles simbolizuoja mūsų verbos, o Žemaitijoje – kadagio šakelė. Su ja reikia ryte nuplakti dar gulinčius lovoje, kad jiems būtų sveiki metai. O namuose laikomos velykinės verbos saugo nuo perkūno, gaisro, krušos, audros, padeda atpažinti burtininkus ir raganas. Verbos turi magišką vaisingumą ir derlingumą skatinančią galią. Jos suteikia žmonėms bei gyvuliams sveikatos, lytinės energijos, saugo juos nuo ligų bei piktų dvasių.

Didysis ketvirtadienis – simbolizuoja paskutinę Kristaus vakarienę, kai buvo įsteigtas Šventasis Sakramentas. Liaudyje ši diena buvo skirta apsivalymui, ne tik dvasiniam, bet ir tiesiog namų tvarkymui.

Didysis Penktadienis – simbolizuoja Kristaus kančią ir mirtį. Liaudyje šią dieną buvo laikomasi tylos. Šią dieną buvo draudžiama lieti kraują: nebuvo skerdžiami jokie gyvuliai, o ir mėsos nebuvo valgoma.

Didysis Šeštadienis – simbolizuoja budėjimą prie Kristaus karsto. Šią dieną žmonės iš bažnyčios parsineša šventinto vandens ir pelenų.

Didysis Sekmadienis – šv. Velykos – simbolizuoja Jėzaus prisikėlimą, kuris švenčiamas dar ir pirmadienį bei antradienį. Velykų naktį bažnyčioje vykdavo misterijos, buvo budima prie simbolinio Kristaus karsto.

Pirmąją Velykų dieną grįžę iš bažnyčios žmonės sėsdavo prie stalo kartu su visa šeima. Tėvas imdavo margutį ir supjaustydavo jį į tiek dalių, kiek yra šeimos narių. Visi kartu suvalgydavo savo dalį.

Antrąją Velykų dieną žmonės eidavo kiaušiniauti. Jie linkėdami gerų metų ir sveikatos, verbomis nuplakdavo savo kaimynus, giminaičius, draugus. Už tai šie turėdavo juos apdovanoti margučiais. Šią dieną buvo paprotys laistytis vandeniu.

Atvelykis arba Vaikų Velykėlės – Sekmadienis po Velykų skirtas vaikams. Velykų bobutė slėpdavo kieme margučius, kurių mažyliai turėdavo ieškoti.

Kaip matome Velykų šventės papročiai yra susipynusios krikščioniška ir pagoniška tradicijos.

 Pagal pagoniškąją tradiciją Velykos tai pavasario šventė, per kurią rūpinamasi, kad naujas metų derlius būtų geresnis, todėl laistydavosi (simbolinis žemės apvaisinimas), supdavosi (kad linai aukštesni užaugtų), plakdavosi verbomis (liečia kūną gyvu augalu, kuris perduoda žmogui savo energiją), į dirvą užkasdavo margučių, kurie simbolizuoja vaisingumą, pasaulio modelį.

Labai daug įdomybių mums pasakoja margučių raštai. Jais būdavo užkoduojama tam tikra informacija. Ir pačiais senaisiais laikais tokius raštuotus margučius dovanodavo tik geriausiems draugams, o šie jų nevalgydavo, bet saugodavo, kaip brangiausią dovaną.

Margučių raštai:

Juosta, kuri dalina kiaušinį į dvi dalis – dvi pasaulio sferos: požemis ir dangus